Seku Seku Pasaką. Tęsinys.

Pamenat, minėjau, kaip Pasakų namelį varnos puola ir tenka jas papirkinėti? Kartą pavyko jas nupaveiksluoti...

Du paukštukai yra tėvai ir jų vienas vaikas. Kol tėvai nepasisotina ir neatsitraukia nuo lėkštutės, tol vaikas klykia, tarsi vis prašydamas maisto ir pražioja snapą. Bet pats prie lėktštutės neprieina. Kai tėvai pavalgo, tada ir vaikui jau leidžiama. Labai ryškiai matosi kur tėvas, motina, o vaikas dar turi raibuojančią papilvę, kas išduoda, kad dar nėra suaugęs. Ir jie daugiausia trise.

Pratęsiant pasakų seriją, namelyje nagrinėjau knygas, ir akis užkliudė viena tokia stebuklinga. Folktales from Australia's Children of the World.

Pasidarė įdomu, ar yra lietuvių pasaka bent viena. Pradėjau vartyti... Tarp daugybės ir įvairių tautų atrandu ir sau mielą ir artimą istoriją apie Lietuvos kraštą.

Buvo labai įdomu paskaityti istoriją apie Gediminą anglų kalba - kaip mums visiems žinoma istorija skambėtų svetima kalba. Tačiau be galo didelį susižavėjimą sukėlė ir po anglų kalbos publikuojama ta pati pasaka valstybine kalba. Dar labiau pradėjau žavėtis multikultūrine valstybe, kuri puoselėja kiekvienos tautos tradicijas ir istoriją. Gal ir nereikia stebėtis, kad australai pakankamai dažnai žino apie daug kraštų. Tuom labai skirasi nuo amerikiečių, kurie tik ir žino frazę "God bless America", ir Europą mato kaip vieną šalį.

Tas multikultūrizmas labai jaučiasi ir pasivaikščiojus po rajoną. Štai keturi kaimynai, prie pat vandens ir šalia vienas kito. Ir jų namai, visi tokie skirtingi - tiesiog įmanoma įžvelgti skirtingas valstybes, kur tokie namai turėtų stovėti. Tiesiog stovi vietoj ir "keliauji" per pasaulį:

Tokia įvairovė mane žavi. Netgi truputi sunku orientuotis gyvenant, vis dar jaučiuosi kaip kosmose.



* * * * * *

Sydney Lietuvių apylinkės valdyba tik ir skelbia - "Mums reikia jaunimo iš Lietuvos!" O tai tuoj visi vietiniai vyresnieji numirs, ir nebus kam puoselėti Lietuvių bendruomenės. Ta prasme, Melburnas gerokai lenkia ir projektais, dėl kurių finansavimo gauna iš Aus valstybės, ir sponsoriuoja žmonės iš Lt, kad atvažiuotų, apsistotų ir t.t. Svarbiausia netingėti, o Sydney lietuviai kažkokie užsigulėję po saule. Galbūt todėl, kad bendruomenės valdžioje sėdi visiški senukai, kurie tik ir laukia, kad koks deimantas nukristų iš dangaus. "Liūdna", neturiu kaip kitaip pasakyti.

Asmeniškai į bendruomeninius reikalus kol kas nesikišu, nes tokie klausimai tik po to, kai jau pats įsikursiu. Aš vis dar ieškausi darbo, skambučių jau kokius 5-6 turėjau. Na, žinant, kad pradėjau siuntinėt CV tik prieš pora savaičių, tai jau neblogai. Bet kažkaip sunku, nes nepatinka būti bedarbiu. Nežinau, jaučiuosi truputi kaip nereikalingas. Ir atlyginimo neprašau didelio, kad tik darbo rasčiau. Visos tos įdarbinimo agentūros tikina, kad tikrai rasiu, tik laiko klausimas, bet vis galvoju, ką jos ten gali žinoti. Nors negali žinoti. Bet įdomus dalykas mane apima - vėl pastebiu tokių sėkmės ženklų, kaip buvo Amerikoj, ir ko nebuvo abu kartus Aus - daug kas sekasi, gaunu 50 centų, kur benueičiau į bet kokią traukinių stotį vis pasitaiko ekspresiniai traukiniai, kur užuot stoję 10 stotelių stoja tik 1 arba iškart į vietą nuvarau; ir net nevartau grafikų, tiesiog visada taip pasitaiko. Matyt, tai reiškia, kad į gyvenimą žiūriu teigiamai.

Vakar pagaliau susiruošiau į lindyhop social vakarą. Ją rengė Swing Patrol.

Susipažinau su keliais žmonėmis, kurie nurodė ir kitas vietas, kur vysta socialiniai vakarėliai, nes šičia susibėga tik du kartus į mėnesį. Tai taip smagu buvo šokti, kad grįždamas namo, visą kelią galvojau, kaip greičiau reikia susirasti darbą ir grįžti į normalų, sau įprastą, gyvenimą. Ir ypač norisi toliau imti pamokas mokintis lindyhop gudrybių ir suktybių. Buvau jau primiršęs kaip būna smagu, ir nuo pirmo vakaro šokio visai pamiršau laiką ir vietą: šitas sūkurys tiesiog įtraukia!