sekmadienis, vasario 17, 2013

Brisbanas. Pratęsimas prieš pabaigą?

Ir ką gi, prapuoliau truputėlį. Laimei nei balos manęs paskandino, nei audros nunešė. Paskutines dvi sausio savaites vieni tūsai. Po tokių lebavimų, tikrai nelabai smagiai pasijutau, nes ne mano stilius. Kažkaip norisi pirmiau darbo, o tada jau galėčiau ir ramiau jaustis. Tad vėl ėmiausi kreiptis savo mintis kitur: uzurpavo mokslai. Pribrendo reikalas, kad vistik noriu dar vieną "technologiją" įvaldyti, todėl visa galva pasinėriau į knygas ir ruošimąsi sertifikato egzaminui. Taip pusantros savaitės ir neliko - kiekvieną dieną į Biblioteką, nuo 10am iki 8pm. Į galą, kai jau stogas pradėjo truputi čiuožti - leidau sau pora, trejetą valandėlių ir į dirbtinį paplūdimį nueiti, kur smėliukas visai šalia bibliotekos byra.

Per tą laiką net nelabai po Brisbaną basčiausi. Nebent tik tais reikalais, kai reikėdavo nueiti į nemokamus anglų kalbos kursus pirmadieniais ir ketvirtadieniais, bei trečiadieniais vėl pradėjau mokintis lindyhop'ą intermediate lygiu. Vis šioks toks užsiėmimas. Su darbais visai reikalai sustojo - pinigai tik plaukia ir plaukia iš kišenės. Nebeprisiverčiu dirbti restoranuose, nes tiesiog kažkokia psichologinę fobiją šioms įstaigoms įsigijau. O pagal specialybę - vėl sieną. Šį kartą istorija tokia, kad viena agentūra ieškojo trijų developerių, į kuriuos idealiai tinku. Pora vietų pagražinęs CV, skambinu pirmą savaitę. Po gan išsamaus pokalbio, agentai man atsako - šaunu, CV tikrai geras, kitą savaitę kviesim į pokalbius ir jums paskambinsim. "Na va, prasideda" - pagalvojau. Kitą savaitę pats ėmiausi iniciatyvos ir paskambinau pasiteirauti, kaip su mano pareiškimu. Atsakymas vėl tarsi atstumiantis - "Turim daug CV ir nespėjam visiem paskambinti. Bla bla bla". Atšaunu, kad aš jau jums vistiek paskambinau, tai galėčiau ateiti ir į interviu. Atsakymas: "Mes peržiūrėsim resume, ir šiuo metu dirbam tik su "pure Apex developer". Atsakau, kad toks ir esu, tai man vėl tikina kad dar paskambins. Toks totalus atmušimas jaučiasi, kad jau tiesiog nusibodo žaisti šitą žaidimą. Ir paskutinis lašas buvo, kai kitą dieną vėl patalpinamas tas pats skelbimas, kuriame net neslepia, kad skelbimą kartoja ir buvusius prašo nebeaplikuoti. Anekdotas per ašaras. Tegul jie patys ir žaidžią savo sup**** žaidimą. Nusibodo.
Po tokių žodžių per apsipirkimą maisto prekių parduotuvėj net nepastebėjau, kaip ledai vėl atsirado maišiuky. Skanūs ledai buvo, Peters "Cookies and Cream", neliko per dvi dienas.

Pasižiūrėjau į kalendorių. Ką gi, liko nebedaug. Reikia spėti dar ir Brisbaną pamatyti iki galo. Tik tiek, kad pastarosiomis dienomis vėl lyja ir lyja. Protarpais, bet nervina, nes į paplūdimį nenueisi, o kažkur važiuoti per tokį orą irgi neverta. Laimei Vasario 16 šventė buvo organizuojama Gold Coast'e, tai kažkiek judesio buvo. "Nuvažiavau pavalgyti" gavosi :) Kažkiek ir pabendrauti.

Veidaknygėj irgi parašiau, kad Australija pradeda mane nervinti tai iš daugelio komentarų supratau, kad visi mano, jog aš sėdžiu ir laukiu kol iš dangaus nukris mana. Nu jo, tikrai, - sėdžiu išsisai paplūdimy ir geriu kokoso pieną su laipsniais! Pasaka! Deja, taip nėra ir tai supratau nuo tos akimirkos, kai pernai tik pradėjau ieškoti darbų. Nors ne, jau gaunant vizą buvo dėl to neramu. Juk ne savo noru ėjau dirbti restorane Sydney - gatvėj juk nemiegosi.

Žinoma, toks pasirinkimas buvo mano, bet viltis vistiek miršta paskutinė. Per tuos metus buvo begalę pokalbių, vieni kursai, kiti kursai, kitas miestas. Leidau sau metus. O jie jau beveik į pabaigą eina. Sprendimus reikia daryti logiškai ir šaltai. Nesiruošiu keisti savo nusistatymus, nebent žinoma, tai būtų naudingiau.

O kol kas blaškausi po Brisbaną. Gražu čia. Bet pagyvenęs kažkiek išlenda ir minusai. Geriamas vanduo baisus. Transportas - nors ir važinėja traukiniai, bet taaaip lėtai juda, kad Sydney - rodos ateities miestas. Ir užleidžia tiek autobusų vienu metu (apie 4-5pm), kad tiesiog stovėjau ir žiūrėjau, kiek autobusų buvo vienoje eilėje vienas paskui kito. Suskaičiavau apie 32. Ir taip kas dieną. O maniau, kad tik Vilniuj tie į pilnutėliai 5 autobusai vienoj stotėj nenormalu. Vilniuj tikrai gerai, nors vistik kiek man teko gyventi, Sydney geriausiai susitvarko su transportu, nors miestas ir didžiulis.
Smagu nors tiek, kad atradau nemokama transportą - laivas upe. Pasirodo Brisbanej kursuoja dviejų įmonių laivai, ir vieni iš jų yra nemokami. Tai dabar nebereikia man apeidinėti papludimio ir galiu tiesiog įsėsti į CityHooper prie pat savo namų ir perplaukę per upę kitam krante atsidurti jau centre. Ir šiaip pasiplaukioti vandeniu labai smagu. Vanduo - tai gyvybė: atsigauna protas ir tas siūbavimas išvalo visas mintis iš galvos ir veikia raminančiai.

Dar vienas dalykas, ką pastebėjau su Brisbanu - daug konservatyvesnis miestas. Toks jausmas, kaip iš Vilniaus persikelčiau į Kauną, bet čia stipriau. Sydney gatvėje tiek visokių "ufonautų" prisižiūrėdavau, Brisbane - tylu ramu, kitokių veik nesimato. Visi su marškiniais (dar keisčiau kad visi su ilgom rankovėm, bet susivynioja). Jei Sydney galėjau laikyti kosmopolitiniu miestu, Brisbane jau grynai šalies miestas. Ir viešų taisyklių rodos daugiau - negalima gerti, negalima garsiai kalbėti traukinyje (!?) ar klausytis garsios muzikos. Nors, žiauriai juokinga buvo, kai patys vyresnieji lietuviai kviesdami švęsti V16-tąją ragino nevartoti alkoholį viešoje vietoje, bet "stebuklingu" būdu nusigėrė pirmieji. Kokių žmonių tik nebūna. Bet apskritai, Qeensland'o valstija tokia labiau nacionalistinė, arba tiksliau konservatoriška. Negali kažkaip išskirti kas tai - tiesiog tvyro ore, bendravime, taisyklėse, tvarkoje. Galbūt todėl daug azijiečių nesimato...

Taip gyvenimas ir tęsiasi.

Turėjau valgyti Grybų pyragą, bet nebuvo orkaitės. Nieko, išsiviriau ir dar iškepiau - gavosi blynas

Ir iš kur čia tiek autobusų

... ir dar...







Bibliotekos antro aukšto vaizdas į miestą. Buvo ir geresnių vaizdų, bet čia jauku buvo.




Miesto džiunglėse...


Ech, prisiminiau Lisaboną

Pakeliui į anglų kalbos kursus
* * * * * * * *
Po eilinio apsipirkimo maisto prekių parduotuvėje, išėjęs su penkiais dideliais maišeliais  ir sumokėjęs "tik" 37 dolerius, net po beveik metų vis dar stebiuosi, kas čia dedasi? Kodėl Lietuvoj maistas toks brangus? Blemba, ir kokio velnio dar mąstau, kad Lietuvoj gerai? Ogi todėl, kad tai - vistik savas kraštas. Lietuvoj aš savas. Ir viena senolė lietuvė man pasakė - "aš vis dar imigrantas, ir mano vaikai dar imigrantai, ir dar anūkai bus imigrantai". Mintys įkyrios, bet manau, kad taip galvoju tik todėl, kad nusidodo "žaisti" su įdarbinimo agentūromis. Nors, ką gali žinoti...