Seku Seku Pasaką. Tęsinys.

Pamenat, minėjau, kaip Pasakų namelį varnos puola ir tenka jas papirkinėti? Kartą pavyko jas nupaveiksluoti...

Du paukštukai yra tėvai ir jų vienas vaikas. Kol tėvai nepasisotina ir neatsitraukia nuo lėkštutės, tol vaikas klykia, tarsi vis prašydamas maisto ir pražioja snapą. Bet pats prie lėktštutės neprieina. Kai tėvai pavalgo, tada ir vaikui jau leidžiama. Labai ryškiai matosi kur tėvas, motina, o vaikas dar turi raibuojančią papilvę, kas išduoda, kad dar nėra suaugęs. Ir jie daugiausia trise.

Pratęsiant pasakų seriją, namelyje nagrinėjau knygas, ir akis užkliudė viena tokia stebuklinga. Folktales from Australia's Children of the World.

Pasidarė įdomu, ar yra lietuvių pasaka bent viena. Pradėjau vartyti... Tarp daugybės ir įvairių tautų atrandu ir sau mielą ir artimą istoriją apie Lietuvos kraštą.

Buvo labai įdomu paskaityti istoriją apie Gediminą anglų kalba - kaip mums visiems žinoma istorija skambėtų svetima kalba. Tačiau be galo didelį susižavėjimą sukėlė ir po anglų kalbos publikuojama ta pati pasaka valstybine kalba. Dar labiau pradėjau žavėtis multikultūrine valstybe, kuri puoselėja kiekvienos tautos tradicijas ir istoriją. Gal ir nereikia stebėtis, kad australai pakankamai dažnai žino apie daug kraštų. Tuom labai skirasi nuo amerikiečių, kurie tik ir žino frazę "God bless America", ir Europą mato kaip vieną šalį.

Tas multikultūrizmas labai jaučiasi ir pasivaikščiojus po rajoną. Štai keturi kaimynai, prie pat vandens ir šalia vienas kito. Ir jų namai, visi tokie skirtingi - tiesiog įmanoma įžvelgti skirtingas valstybes, kur tokie namai turėtų stovėti. Tiesiog stovi vietoj ir "keliauji" per pasaulį:

Tokia įvairovė mane žavi. Netgi truputi sunku orientuotis gyvenant, vis dar jaučiuosi kaip kosmose.



* * * * * *

Sydney Lietuvių apylinkės valdyba tik ir skelbia - "Mums reikia jaunimo iš Lietuvos!" O tai tuoj visi vietiniai vyresnieji numirs, ir nebus kam puoselėti Lietuvių bendruomenės. Ta prasme, Melburnas gerokai lenkia ir projektais, dėl kurių finansavimo gauna iš Aus valstybės, ir sponsoriuoja žmonės iš Lt, kad atvažiuotų, apsistotų ir t.t. Svarbiausia netingėti, o Sydney lietuviai kažkokie užsigulėję po saule. Galbūt todėl, kad bendruomenės valdžioje sėdi visiški senukai, kurie tik ir laukia, kad koks deimantas nukristų iš dangaus. "Liūdna", neturiu kaip kitaip pasakyti.

Asmeniškai į bendruomeninius reikalus kol kas nesikišu, nes tokie klausimai tik po to, kai jau pats įsikursiu. Aš vis dar ieškausi darbo, skambučių jau kokius 5-6 turėjau. Na, žinant, kad pradėjau siuntinėt CV tik prieš pora savaičių, tai jau neblogai. Bet kažkaip sunku, nes nepatinka būti bedarbiu. Nežinau, jaučiuosi truputi kaip nereikalingas. Ir atlyginimo neprašau didelio, kad tik darbo rasčiau. Visos tos įdarbinimo agentūros tikina, kad tikrai rasiu, tik laiko klausimas, bet vis galvoju, ką jos ten gali žinoti. Nors negali žinoti. Bet įdomus dalykas mane apima - vėl pastebiu tokių sėkmės ženklų, kaip buvo Amerikoj, ir ko nebuvo abu kartus Aus - daug kas sekasi, gaunu 50 centų, kur benueičiau į bet kokią traukinių stotį vis pasitaiko ekspresiniai traukiniai, kur užuot stoję 10 stotelių stoja tik 1 arba iškart į vietą nuvarau; ir net nevartau grafikų, tiesiog visada taip pasitaiko. Matyt, tai reiškia, kad į gyvenimą žiūriu teigiamai.

Vakar pagaliau susiruošiau į lindyhop social vakarą. Ją rengė Swing Patrol.

Susipažinau su keliais žmonėmis, kurie nurodė ir kitas vietas, kur vysta socialiniai vakarėliai, nes šičia susibėga tik du kartus į mėnesį. Tai taip smagu buvo šokti, kad grįždamas namo, visą kelią galvojau, kaip greičiau reikia susirasti darbą ir grįžti į normalų, sau įprastą, gyvenimą. Ir ypač norisi toliau imti pamokas mokintis lindyhop gudrybių ir suktybių. Buvau jau primiršęs kaip būna smagu, ir nuo pirmo vakaro šokio visai pamiršau laiką ir vietą: šitas sūkurys tiesiog įtraukia!

Su Velykomis!

Lai širdis prisipildo gaivumo ir džiaugsmo,

Kad diena ši šviesi, ir malonių pilna.
Lai spalvoti kaušiniai jums primeną gėrį -
Koks pasaulis gražus, kai mes mylime jį.

Lietuviams įprasta frazė "Su pavasario švente" čia netinka. Bet dažnas pasveikintų su "atgimimo", "prisikėlimo" švente.

Velykos Australijoje prasideda nuo penktadienio – čia Didysis Penktadienis yra laisva šventinė diena, kuri jau gyvuoja nuo senų laikų, kai dar anglai atsikėlė. Kokie konservatoriai, pagalvojau, bet kas gi nenorėtų laisvos dienos? Pavakary 15 val. visose krikščioniškose bažnyčiose vienu metu vyksta kryžiaus keliai. Per televizijas, atrodo, nieko daugiau ir nerodo, tik vaizdus iš bažnyčių.

Taigi, čia Velykos tradiciškai švenčiamos ir laisvomis dienomis paskelbiamos 4 dienos – Didysis Penktadienis; šeštadienis ne “raudonas” kalendoriuje, bet išeiginė ir taip; pirma ir antra Velykų dienos. Dauguma australų pasiima namelius ant ratų arba palapines, BBQ, ir keliauja su šeima prie ežeriukų, paplūdimių ar kalnų: labai akcentuojama, kad laisvos dienos duodamos pabūti būtent su savo vaikais, šeima. Sakyčiau, labai nesiskiria nuo lietuvių: pasitaikant ilgam savaitgaliui lietuviai irgi kaip pamišę lekia į miškus, prie ežerų ir bet kur kuo toliau nuo miesto. Čia taip per kiekvienas Velykas - penktadienį ir pirmadienį mieste kamščiai didžiausi.

Velykų proga australai valgo Hot Cross Bun – tokia “velykinė” minkštutėlė bandelė su būtinai ant jos užglaistytu kryžiumi. Kartais būna su razinomis. Labai skanu, tiesiog burnoj tirpsta. Ir štai taip atrodo originalas - 6 tarsi sulipdytos bandelės.

Žinoma, dabar atsiranda ir visokių "patobulinimų", kaip antai šokoladiniai. Tokie nėra originalūs, bet australams patinka. Asmeniškai mane nelabai vilioja paragauti.

Gaila, bet tradicinius margučius ištumia šokoladiniai – parduotuvės pilnos ne tik šokoladinių kiaušinių, bet ir kiškių bei bilbių. Bilbiai – tokie mažučiai naktimis lakstantys sterbliniai padarėliai, turintys “kiškio ausis”. Nežinau, kas jie tokie - kažkas panašaus į pelytes, bet taip jų nevadina.

Su kiekvienais metais vis populiarėja “velykiniai” bilbiai. 1993 metais buvo išleista pasaka apie tai, kaip bilbis padėjo išnešioti velykinius margučius seniui kiškiui (lyg ir apie tai, dar visos neperskaičiau). Kam įdomu, istorija patalpinta čia http://easterbilby.weebly.com/burras-story.html 

Šita pasaka buvo išleista pagelbėti fondui, skirtam išsaugoti šitiems mažiukams gyvnūnėliams, kurie nyko dėl nelygios konkurencinės kovos su paprastais kiškiais. Nuo to laiko vaikai taip pamėgo bilbius, kad praktiškai visai atleido kiškius nuo velykinės pareigos: “It is the night before Easter and Billy and his bilby friends are off to deliver the eggs around Australia. 'While emus slept and wallabies snored, the little bilbies tiptoed in the shadows, placing eggs here and there and up and down. They left eggs for kangaroos and kookaburras, koalas and cockatoos. Not waking anyone.”

Tikrai mielas padarėlis pasidarė. Iš smagiau, kad australai vertina savo gyvūnėlius ir stengiasi juos pamėgti visomis progomis.

Per Velykas vaikams prasideda dvi savaitės atostogų. Ir kiekvienam didesniam mieste atidaromos Royal Easter Show. Tai didžiulis renginys, į kurį suvažiuoja daug ūkininkų, kurie demonstruoja gyvūnus, konkuruoja dėl gražesnių vaisių ir daržovių lentynų, varžosi įvairiose kaimui reikalingų įgūdžių varžybose, kaip kas greičiau sukapos kelmą arba kas gražiau užsuks rimbą ir pokštels botagu. Vaikams smagiausia dalis – atrakcionai – jų čia pilna. Labai primena muges, kai vaikai eina suptis ant klasikinio rato. Tokie renginiai trunka apie dvi savaites. Kaip tik tol, kol vaikams atostogos, o tėvai eilinį kartą pakratytų kišenę – juk nepaliksi vaikų namuose be jokio užimtumo.

Aš šiais metais vėl bandžiau marginti kiaušinius su vašku. Kaip bebūtų, bet savi margučiai vistiek mieliausi.

Švenčiu klasikiniu stiliumi - prisivalgydamas. Tai žinoma nėra sveika, bet lietuviškai tai tikrai. O australiškai dar teks pribręsti ir perskaityti pasakas apie bilbius bent iki kitų Velykų :)

Su Šventėmis!

Seku seku Pasaką

Pramerkiu akis, guliu, bet dar nesižvalgau aplinkui – pasijuntu, lyg būčiau savo namuose – virš manęs būtų knygų lentyna ir geltonas paveikslas šone. Bet apsižvalgau ir pro langą pamatau palmę... Ir saulę kažkur vakaruose.

Atskridau šeštadienio saulėtą rytą ir, še kad nori, visą dieną pramiegojau. Vakare be galo maloni šeimininkė paruošė vakarienę, pabendravom ir pasijutau beveik kaip vietinis – tiek visko papasakojo apie save, vaikus, savo kaimynus, Lietuvių klubą Sydney. Šeimininkė gyvena su savo vienu sūnum, ir vėl atkreipia dėmesį, kad jai nuolat tenka vyriška draugija, mat turi tik du sūnus, anksčiau buvo ir jos vyras. Dabar priėmė mane kuriam laikui, ir sako: ir vėl aš gyvenu su dviem vyrais. Ir maitina, ir valgydina, kad jau vos ne dvi savaites visai pamiršau apie maisto prekių parduotuves.

Turiu atskirą kambarį, kuriame ir dar vieną svečią būtų galima sutalpinti. Namas lyg pasakoje: nykštukas pasitinka visus ateinančius į vieno aukšto plytinį namą, kurio čerpės įvairiomis spalvomis nulytos. O vidiniame namo kieme, šalia didelio ir mėlyno baseino, savo princesės laukia princas Varlė ir nuolat atsakymų ieškantis protingasis senasis nykštukas su magiškuoju ir viską matančiu rutulėliu.

Kaip būna pasakose, lyg ir bijoti kažko reikėtų. Vis ieškojau, negi čia tokio nebūtų? Gal jau istorija baigėsi ir gyvenu po “ilgai ir laimingai”. Na ne, negali dar taip būti! Mano pasaka dar negali taip baigtis! Ir tikrai, savaitę pagyvenęs pastebėjau nuolatinį trijų varnų atakas prie namo durų tiek vidiniame, tiek išoriniame kieme. Jos taip atakuoja, kad belieka jas papirkti maltos mėsos skanėstais, o gavusios palieka ramybėje ir kuriam laikui nebekelia triukšmo. Jos net vardus turi, tik dar nesusidraugavau. Dabar tai tikrai kaip pasakoj viskas atrodo.

Visiška vasara. Kas dieną apie 25-27 laipsniai šilumos. Krūmai žydi, iš tolo net pagalvotum “kaip dvi šakelės mėlynakės alyvos”. Pas vieną draugę kieme bananai dar auga, vadinasi dar turi būti šilta. Vietiniai jau spėjo pasiguosti, kad šią vasarą ir šilumos tokios nebuvo, kaip yra dabar, rudenį. Jaučiuosi pasivijęs laiką, nes maniau, kad vasaros jau nebepajausiu. O jūra jūra... Bangų ošimas ir vandens skaidrumas baigia ištirpdyti paskutines abejones, kadėl vistik atsitrenkiau į šį pasaulio kraštą. Nors aplankiau ne patį gražiausią paplūdimį, tačiau ir čia uolos užburia, oras gaivina, gamta svaigina. Galvoju, kad kitą vasarą teks ir man pirkti banglentę, nes su pavydu žiūrėjau, kaip kiti skrodžia bangas ir mėgaujasi vandens magija. 

Naminiai bananai

 

 

 

 

Gelbėtojų bokštelis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Viskas aplinkui gražu. Bet tik aplinkui. Pačiam pirma savaitė buvo sunki, nes jaučiausi kaip per miglą – gavau “cold and flu” (slogą) - iš nosies upeliai bėga, akys ašaroja, galvą ir gerklę skauda, iš plaučių girdisi kriokliai. O viską tvarkytis reikia – banko sąskaitas, telefono numerius, valstybinį medicinos draudimą. Galų gale ir pradėti darbo paieškas. Savaitgaliais kaip įprasta niekas nedirba, tai lėkiau aplankyti vietinių lietuvių. Pirmadienį kiek įmanoma apsitvarkiau visus reikalus ir dviem dienoms atsiguliau į lovą. Koks paradoksas – Lietuvoje per didžiausius šalčius nesirgdavau, o čia... Matyt nulėmė didelis temperatūrų skirtumas ir kondicionavimo sistemos, kurios, matomai, yra didesnis priešas nei šalčiai. Kaip bebūtų, ir sirgdamas jaučiuosi visai laimingas - juk saulė šviečia, šypsotis kviečia...