Seku seku Pasaką

Pramerkiu akis, guliu, bet dar nesižvalgau aplinkui – pasijuntu, lyg būčiau savo namuose – virš manęs būtų knygų lentyna ir geltonas paveikslas šone. Bet apsižvalgau ir pro langą pamatau palmę... Ir saulę kažkur vakaruose.

Atskridau šeštadienio saulėtą rytą ir, še kad nori, visą dieną pramiegojau. Vakare be galo maloni šeimininkė paruošė vakarienę, pabendravom ir pasijutau beveik kaip vietinis – tiek visko papasakojo apie save, vaikus, savo kaimynus, Lietuvių klubą Sydney. Šeimininkė gyvena su savo vienu sūnum, ir vėl atkreipia dėmesį, kad jai nuolat tenka vyriška draugija, mat turi tik du sūnus, anksčiau buvo ir jos vyras. Dabar priėmė mane kuriam laikui, ir sako: ir vėl aš gyvenu su dviem vyrais. Ir maitina, ir valgydina, kad jau vos ne dvi savaites visai pamiršau apie maisto prekių parduotuves.

Turiu atskirą kambarį, kuriame ir dar vieną svečią būtų galima sutalpinti. Namas lyg pasakoje: nykštukas pasitinka visus ateinančius į vieno aukšto plytinį namą, kurio čerpės įvairiomis spalvomis nulytos. O vidiniame namo kieme, šalia didelio ir mėlyno baseino, savo princesės laukia princas Varlė ir nuolat atsakymų ieškantis protingasis senasis nykštukas su magiškuoju ir viską matančiu rutulėliu.

Kaip būna pasakose, lyg ir bijoti kažko reikėtų. Vis ieškojau, negi čia tokio nebūtų? Gal jau istorija baigėsi ir gyvenu po “ilgai ir laimingai”. Na ne, negali dar taip būti! Mano pasaka dar negali taip baigtis! Ir tikrai, savaitę pagyvenęs pastebėjau nuolatinį trijų varnų atakas prie namo durų tiek vidiniame, tiek išoriniame kieme. Jos taip atakuoja, kad belieka jas papirkti maltos mėsos skanėstais, o gavusios palieka ramybėje ir kuriam laikui nebekelia triukšmo. Jos net vardus turi, tik dar nesusidraugavau. Dabar tai tikrai kaip pasakoj viskas atrodo.

Visiška vasara. Kas dieną apie 25-27 laipsniai šilumos. Krūmai žydi, iš tolo net pagalvotum “kaip dvi šakelės mėlynakės alyvos”. Pas vieną draugę kieme bananai dar auga, vadinasi dar turi būti šilta. Vietiniai jau spėjo pasiguosti, kad šią vasarą ir šilumos tokios nebuvo, kaip yra dabar, rudenį. Jaučiuosi pasivijęs laiką, nes maniau, kad vasaros jau nebepajausiu. O jūra jūra... Bangų ošimas ir vandens skaidrumas baigia ištirpdyti paskutines abejones, kadėl vistik atsitrenkiau į šį pasaulio kraštą. Nors aplankiau ne patį gražiausią paplūdimį, tačiau ir čia uolos užburia, oras gaivina, gamta svaigina. Galvoju, kad kitą vasarą teks ir man pirkti banglentę, nes su pavydu žiūrėjau, kaip kiti skrodžia bangas ir mėgaujasi vandens magija. 

Naminiai bananai

 

 

 

 

Gelbėtojų bokštelis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Viskas aplinkui gražu. Bet tik aplinkui. Pačiam pirma savaitė buvo sunki, nes jaučiausi kaip per miglą – gavau “cold and flu” (slogą) - iš nosies upeliai bėga, akys ašaroja, galvą ir gerklę skauda, iš plaučių girdisi kriokliai. O viską tvarkytis reikia – banko sąskaitas, telefono numerius, valstybinį medicinos draudimą. Galų gale ir pradėti darbo paieškas. Savaitgaliais kaip įprasta niekas nedirba, tai lėkiau aplankyti vietinių lietuvių. Pirmadienį kiek įmanoma apsitvarkiau visus reikalus ir dviem dienoms atsiguliau į lovą. Koks paradoksas – Lietuvoje per didžiausius šalčius nesirgdavau, o čia... Matyt nulėmė didelis temperatūrų skirtumas ir kondicionavimo sistemos, kurios, matomai, yra didesnis priešas nei šalčiai. Kaip bebūtų, ir sirgdamas jaučiuosi visai laimingas - juk saulė šviečia, šypsotis kviečia...