Birželis - lyg sapnas per miglą

Kad nesulaužyčiau pažado prasinešinėti bent du kartus per mėnesį, kaip tipiškas lietuvis studentas, rašau vos likus dienai iki termino...

Prieš savaitę pabaigiau tuos SkillMax (English for Employment) kursus. Džiaugiuosi, kad paėmiau, bet džiaugiuosi, kad ir pasibaigė. Labai daug laiko surijo, bet man patiko: daug praktinių patarimų, kalbėjimo patarimai. Nors aišku, kiekvienas žmogus turi vis kitokį įsivaizdavimą apie tai, koks turėtų būti tobulas Resume ar Cover Letter, bet visi, net ir mokytojai akcentavo, kad svarbiausias dalykas yra pokalbis, kaip ten jautiesi, ką ten šnekėti ir kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir kas patiko, visa mūsų grupė darė ale tokius darbo interviu (vienas prieš tris, vienas prieš vieną - skitumas jaučiasi), ir po to labai nagrinėjom vieni kitus, ką gerai padarė, ką ne taip sako ir panašiai. Iš šono tas labai matosi, ir supranti, kad pats taip darai. Galų gale be galo daug anglų kalbos patarimų, kas ženkliai padidino pasitikėjimą laisviau kalbėti anglų kalba.

Rytais eidamas į kursus, tenka ir pirštines užsidėti. Tokias plonas, rudenines. Kokia palaima, kad jas pasiėmiau iš Lietuvos. Nenuostabu, kad kai kurie medžiai irgi kaip rudenį atrodo. Vienas toks pakeliui į koledžą užkliuvo. Galbūt todėl, kad kaip karalienė auksiniais lapais bando puoštis, nes kiti mežiai taip ir žaliuoja toliau niekuo neišsiskirdami...

Koledžas, kurį australai vertina dėl praktiško mokymo, vadinasi TAFE. Čia toks valstybinis ir praktiškai pagrindiniuose miesteliuose bent po vieną būna.

Nors Blacktown miestelis (Sydney metropoliteno dalis) yra apie 35 km nutolęs nuo Sydney centro, dar daugiau nuo paplūdimių ir jūros, vistik valtis puikiai iliustruoja, kad žmonės čia jaučiasi jūrinės kultūros dalimi, nors vandens telkinių nė per žiūronus neįžiūrėtum.

Nepasakyčiau, kad šitoj mokykloj aukštas lygis. Mūsų grupė buvo labiausiai išsilavinusi tarp visų mokyklos grupių apskritai. Nenuostabu, nes tik turintys universiteto laipsnį galėjo gauti šiuos kursus. Kartą pamatėm ant lentos užrašytus mėnesius, ir mokytoja paaiškino, kad dvi valandas mokino kitus studentus mėnesių pavadinimus, koks mėnuo priklauso kokiam skaičiui ir dar kokie mėnesiai sudaro skirtingus metų laikus. O žiūriu į tuos "studentus", suaugę žmonės gi. Nenuostabu, kad po gana trumpų kursų gavom iškarto IV (aukščiausią) sertifikatą, galimai gauti TAFE.

Kita vertus, gavau sąsiuvinį, kuriame daugybos lentelė 12x12. Hmmm, paklausiau, negi mokiniai paprastoje mokykloje iki 12 turi mintinai išmokti? Juk nebūtų paprasta mūsų šeštokams pasakyti kiek bus 11x12 iškarto. Pasirodo, liko dar nuo senų laikų kaip angliška sistema. Tai pasireiškė ir kai pirkau dėžutę kiaušinių, bet tik namuose pastebėjau, kad ten ne 10, o 12 kiaušinių!

Nors laisvo laiko, atrodo, turėjo atsirasti, vistik taip nėra. Iškarto prasidėjo kambario paieškos. Ieškau, nes žadėjau pas pažįstamus pagyventi tik mėnesį, bet jau antras tuoj baigsis. Nors nevaro, bet kažkaip ir nepatogu, nes jie šį kambarį laiko ne nuomai. Be to, labai noriu angliškos aplinkos, daugiau socializacijos ir galbūt didesnės nepriklausomybės, nes kaip bebūtų, dabar vis dar jaučiuosi kaip svečiuose. Daug tenka ieškoti, skambinėti, bet kokybė už atitinkamas kainas visai nevilioja. Visi sako, gali rasti geriau, bet vargiai vargiai. Prašau tada ir suraskti, jei žinot kur. Nurodo tuos pačius saitus kur ir aš ieškau, bet turbūt ne visi pasigilina į turinį. Turinys dar irgi ne viskas, nes daug informacijos nutylima, ypač apie tai, kiek žmonių dalinasi vienu kambariu. Taigi, tenka daug skambinėti, bendrauti, o tada dar ir pasivaikščioti, nes kartais matai didžiulį namą, supranti, kad šitas, o prieiti negali!? Daugelis rašot man, kad įdėčiau daugiau nuotraukų. Pasistengsiu, bet supraskit, kad esu Sydney jau trečią kartą, todėl mane nustebinti jau ganėtinai sunku: turiu milijonai nuotraukų iš ansktesnių kartų, kurių net neperžiūrėjau, ir nematau tikslo dar kartą viską paveiksluoti. Nesu fotografas, ir niekada tuom nesidomėjau, todėl dėl kokybės atleiskit. Keletas vaizdelių, kol ieškojau kambario:

Sydney Centrinės traukinių stoties laikrodis

Kukaburos (The Laughing Kookaburra) - Australijos paukščių pasididžiavimas, bet kartais būnant šalia jų, atrodo, kad pilnas cirkas klounų, kurie taip ir juokiasi keistai

    Benaršydamas po savo fotoaparato atmintį, maloniai prisiminiau ir pasivaikščiojimą po Camellia Garden Balandžio pabaigoje.

Antytė su savo vieninteliu labai naglu ir išlepusiu ančiuku

Kaip ir žąsys, bet dydžiu labiau į antis užneša. Taip ir nežinau, kas čia per rūšis

Eukaliptai. Kartais juos žmonės vadina Ghost Trees. Keista, ateina žiema, o numetė savo "rūbą"...

Bottle Trees. Labiau būdinga Vakarų Australijai ir rytų Afrikai

Pasijuntu lyg grįžęs į dinozaurų laikus - atrodo kaip dideliausi paparčiai

Na, užteks, plaukiam iš čia

Beveik kiekvienam miesto rajone yra parkas kaip šitas, kuriame žmonės atvažiuoja įamžinti savo vestuvių arba tiesiog pasidaryti BBQ ir ramiai praleisti laiką žalumoje. Yra tam specialiai įrengtos vietos, "šašlykinės", nereikia tempris visokio priedo, tik maistą. Tad vėl stebina kiek daug tėvų praleidžia laiką su vaikais tokiuose parkuose. Kita vertus, kitaip ir būti negali - juk viskas įrengta žmonių patogumui ir laisvalaikiui.

Birželio mėnesį aplankiau Latvių Namus Sydney. Proga - birželio tremtinių minėjimas. Sugūžėjo visos trys Baltijos tautos. Keista, nors latvių kaip tautos mažiau lyg ir yra, bet jų namai gerokai didesni nei lietuvių: jie turi didelę normalią salę, kavinę ir savus namus, ne taip kaip Lt įsiskūrusi pirmo aukšto daugiabutyje. Turėjo ir lietuviai savo Namus. Deja, yra kaip yra. Ilga istorija, nesiplėsiu. Proga liūdna, bet be galo malonu buvo matyti estus, latvius ir lietuvius matyti vienoje vietoje. Tiesą pasakius, tiek programa, tiek salė ir jos papuošimas labai priminė mokyklą. Pradžiai ilga ilga kalba, po to meninė programa.

Trijų tautų atstovai ir vėliavos

Estų ansamblis

Latvių trio

Lietuvių moterų ansamblis "Atspindys"

Lietuvių choras "Daina"

Buvo ir daugiau menininkų iš kiekvienos šalies. Lietuvių choras pabaigė minėjimą sugiedodama tris himnus: estų, latvių ir lietuvių. Pasijutau kaip Taize pamaldose, kai dainuojama ta kalba kuria reikia, nesuprasdami nė žodžio. Nors latvių himnas toks pusiau suprantamas ir labai jau trumpas pasirodė, tai du kartus pakartojo. O estų ir lietuvių kaip reikalas ilgi. Ir pabandė padainuoti choras estiškai, šauniai gavosi! Tokia maloni bendrystė atsirado. Daugiau tokių renginių, tik linsmesnėmis progomis norėtųsi...

* * * * * * * * * * * * * * *

Eidamas tuo pačiu maršrutu į ir iš vakarinio darbo, atrandu keletą akimirkų, kurios vis nustebina ir kas kartą kelia pasigerėjimą. Vieną vakarą per anksti atėjau prie restorano, tai nusprendžiau pasėdėti ant kranto. Ir štai tokį vaizdą nufotografavau savo mobiliuoju:

Restoranas, kuriame dabar sukuosi. Vaizdas idiliškas. "Rojus", pasakytų kažkas. Gražu, ir pats pamąstau, bet pamažu užvaldo ne visai malonūs jausmai. Greičiau Skaistykla, kaip iš Dantės vieno rato, kuri yra arčiau Pragaro. Gerai, kad tik tris vakarus tenka čia "pasisvečiuoti" - gal praeis laikas ir išpirksiu savo kažkokią mistinę, man nežinomą kaltę? Kita vertus, šuo kariamas pripranta. Pripratau ir aš, bet dar psihologiškai nesitaikstau. Manau ir gerai darau, kad nesitaikstau: atsiranda didesnė motyvacija tobulėti ir ieškoti normalesnių darbų.

Grįžtu namo vėlai... Vos ne paryčiais. Nenuostabu, kad dienos matau labai mažai. Bet naktimis Sydney irgi gražus, netgi jaukesnis nei dieną - mašinų mažai, žmonių ne tiek daug, bet ir ne vienetai. Naktinis transportas čia labai populiarus, autobusai visada pilni. Miestas niekada nemiega. Kartais nemiegu ir aš: pasijuntu naktiniu paukščiu, kuris visada laukia saulės patekėjimo, bet taip ir užmiega atmerktomis akimis...

Dienos bėga...

Praėjo mėnuo nuo paskutinio parašymo, bet atrodo kaip vienas didelis slogus sapnas. Visko net nebeatsimenu...

Gegužę menu kaip vieną sunkiausių ir pilkiausių mėnesių gyvenime. Ne juodžiausių, nes sveikata gera, rankas kojas turiu, artimieji ir pažįstami gyvi. Tačiau ilgesys namams, draugams, ypač normaliam gyvenimo ritmui, kai galėjau normaliai dirbti ir vakarais nueiti pašokti ar su draugais pasibūti kavinėje, teatre. Savaitgalio planai... Rodos buvo patogių patogiausias gyvenimas, ko dabar tenka visko atsisakyti. Lyg ir nesveikas protiškai pasijutau, kad norėjau visai tai palikti ir pasmerkti save tokiai neaiškiai kasdienybei. Labai gniuždo iš vidaus.

Ir dar kai draugai tyčia ar netyčia (?!) atsiuntė šios vasaros planus, kur vos ne kiekvienas savaitgalis turi kokią nors veiklą. Ypač planuojamas žygis pajūriu! Žinoma, ir Australijoje tikrai yra daug vietų žygiams, bet kur jau tau eisi, kai reikia griebtis bet kokio darbo.
 
Galbūt todėl ir nenorėjau nieko rašyti, kad neatrodytų jog turiu grynai lietuvišką bruožą viskuom skųstis.

Daug laiškų gavau. Ačiū jums, padėkojau ir asmeniškai. Labai palaikot. Daugelis priminėt, kad tai buvo mano svajonė, ir kova dėl jos nesibaigė su vizos gavimu. Kiti pasidalinot savomis istorijomis, tai irgi duoda pozityvumo.

Norėčiau pasakyti, kad nuotaikos geros, bet deja ne visada taip jaučiuosi. Žinoma, galėčiau rašyti, kad viskas čiki piki ir olialia, bet kam to reikia? Apgaudinėti kitus ir taip negerbti jų? Širdis nujaučia, kad dabar darbo pagal specialybę negausiu, nes viskas aprimo, nurimo, visi tarsi krizės laukia: laikraščiai trimituoja, kad žmonės jau mažiau išleidžia maistui, valsybinės programos apkarpomos. Nežinau, ką bedaryti. Neturėjau laiko net paprasto darbo ieškotis, nes turiu kursus - "Anglų kalba orientuota į įsidarbinimą, interviu ir savęs marketingą" .Jie gana ilgi - nuo 9 iki 14.30 tris kartus per savaitę. Jausmas toks, kad ten makaronus kabina, bet jau pradėjau, reikės ir baigti. Geriausiai yra tai, kad labai padeda angliškai viską išsakyti ir labiau primena anglų kalbos pamokas. Penkios savaitės trunka, tai duos bent jau popierėlį - Spoken and Written English for Employment Certificate IV. Ar čia aukštas lygis, neklauskit...

Negalėdamas susirasti darbo, jaučiuosi toks lūzeris, kad nebežinau, kaip atsitiesti. Ir iš viso, kaip aš gavau vizą? Būčiau negavęs, širdis jaučia, kad tikrai būčiau laimingesnis. Sėdėčiau sau Vilniuj, ir toliau būčiau gerai sau gyvenęs - na būtų nedavę vizos, tai nedavę - ne pasaulio pabaiga. Kartais pagalvoju, kad buvau ne visiškai sveiko proto, kad turėdamas darbą, kuris man labai patiko ir kuriame jaučiausi vertinamas kliento, sugalvojau viską mesti ir belstis į nežinią. Bet tai ir yra gyvenimas - pasitikti naujus iššūkius. Bet gal nereikėjo griebtis TOKIO iššūkio? Prisigriebiau. Laikas parodys nudegsiu ar įveiksiu.

Žodžiu, blogai, kad leidžiu tokioms mintims veistis, bet sunku. Jau pernelyg sunku. Kaip visada sakiau - "Lietuva geriausia šalis pasaulyje. Po Australijos." Bet ta Australija, deja, dabar atrodo visai kitaip nei prieš penkis metus - privažiavo tiek imigrantų, kad miestas jau nebeišsitenka. Dėl darbų jau irgi tenka nemažai pakovoti, nes pasiūla dabar labai didelė. Ir pabrango viskas. Ypač NT. Kita vertus, maistas vistiek pigesnis nei LT.

Nors paskutinę savaitę truputi gyvenimas šviesėja. Pagal specialybę darbo nerandu, bet radau paprasto darbelio vakarais restorane plauti ir valyti vyno taures ir stiklines (pasirodo, čia ištisas mokslas dėl vyno taurių, dydžių, tūrio), kavos, arbatos puodelius, ir viskas kas ateina iš gėrimų. Dirbu tris vakarus, pragyventi užtenka. Bilietų į LT dar nenusipirkau - yra minčių važiuoti į kitus miestus, kaip Pertas ar Brisbanas. Bet dar pora mėnesių noriu pabūti Sydney, šiek tiek pinigų užsidirbti, kad būtų iš ko gyventi iki kito darbelio. Nors man daugelis sako, neapsistoti vien tik prie Sydney, bet jei pradėsiu į kitus miestus važiuoti, tai vėl tas pats kaip nuo nulio: vėl reikės iš naujo ieškotis būsto, žiūrėtis darbo.

Dar viena mintis buvo atėjusi dėl savanoriavimo pagal specialybę. Buvau nuėjęs į savanoriavimo centrą, pasiklausiau įvadinio kurso. Kai atėjau į susitikimą dėl konkrečių vietų, deja nieko tokio neradau, kas būtų susiję su programavimu arba kompų tvarkymu apskritai. Panašiausia, ką pasiūlė - buvo ofiso darbelis, tvarkyti popierius, atsakinėti telefonu. Pradžiai galvojau, kad gal gerai: 10 - 15 valandų per savaitę, ne per daugiausiai. Tačiau kompanija yra visiškai nesusijusi su IT industrija (kažkas su priešvėžine kompanija), tai galiausiai permąsčiau, kad nieko gero man čia nebus ir mano CV nepraturtins toks įrašas. Juolabiau, kad to laiko neturiu per daugiausiai, nes net prie jūros tik kartą per savaitę ar dvi nueinu. Vistik, jei atsirastų man naudinga savanoriavimo kryptis, imčiausi šito reikalo.

* * * * * *

Tokios pilkenybės fone vistik atrandu ir malonių dalykų. Viena draugė padovanojo 10 dienų išmėginti Bikram Jogą. Na, pirmas įspūdis įėjus į salę - visur prakaitas, smirdalynė didžiausia, bet užtat kaip šilta patalpose - apie 37 laipsnius - kaip žmogaus temperatūra. Pagalvojau, negi šitoj pirty reikės dar kažkokius pratimus atlikinėti? O būtent taip. Pora kartų vos neaptemo protas :) Atsisėdau ir sėdėjau kol darė vieną kitą pratimą. Galvoju, kodėl žmonės taip kankinasi :) Bet galiausiai ir aš pagavau kaifą. Tada vėl į sportą :) Truko visas 90 minučių - buvau išsekęs, bet įgavęs įdomios patirties. Norėjau bent du kartus ir vėl nueiti, bet niekaip nebeišpuolė vakarai. Ir taip 10 parų pavirto vienintele diena.

Iš kitos draugės gavau progą aplankyti CeBIT parodą Sydney. Apie informacines technologijas ir telekomunikacijas. Parodoje mano akiai nieko įspūdingo nebuvo, o ir ta proga žvejojausi darbų. Dauguma įmonių buvo iš Sydney ir Indijos, nors galima teigti, kai tai tos pačios kompanijos, tiesiog turi ofisus ir ten, ir ten. Labai daug kompanijų Sydney turi tik užsakovų biurus, kuriuose dirba projektų vadovai, menedžeriai, o dauguma produkcijos IT developinama, kuriama Indijoje. Arba kaip daugelis sako - overseas. Išvada po parodos - jei noriu darbo, teks važiuoti į Indiją. Tokiu atveju jau geriau į LT grįšiu.

Dar vienas įvykis Sydney - šviesų šou "Vivid". Čia kaip "Tebūnie naktis" Vilniuje - pilna šviesos instaliacijų. Tik čia trunka ne vieną naktį, o dvi savaites. Pasigailėjau, kad fotoaparato neapsiėmiau, teko telefonu paveiksluoti kai kuriuos pagrindinius objektus. Labai geros raiškos vaizdai projektuojami ant pastatų, o kai kurios idėjos labai mielos. Kaip antai dviračiai su sparneliais :)

O jei norit pamatyti kaip sugriūna Sydney Opera House, galite pažiūrėti video čia.

Šita būdelė gal ne projekto dalis, bet labai smagus atradimas. Visai kaip Anglijoj. Senove padvelkė :)

Su kiekviena savaite įtampa dėl išgyvenimo atslūgsta, ir kartais pagaunu save besidžiaugiantį šia diena. Viskas kaip ir būtų fainai, bet žiema ir Australijoje šaltoka - kai kuriomis dienomis tik su storiausiu megztiniu ir striuke išeinu laukan, nors namuose ne ką šilčiau būna, o dėl komforto kartais dar ir šaliką aplink kaklą užsimetu. Kai būna saulėtos dienos - tikrai gera pasėdėti prieš saulę, bet kai apsiniaukę - labai norisi įsijungti šildymą, kurio čia nėra. Kita vertus, kai pagalvoju, kokios žiemos Lietuvoj - tai nėra ko dejuoti :) Tik tiek, kad Lt bent jau butuose šilta būna, o čia taip ir kaleni dantimis visą "žiemą", kuri ką tik prasidėjo ir, pasak vietinių, trunka du mėnesius. Žiūriu į žmogelius ir stebiuosi - vaikšto vienmarškiniai, lengvai apsirėdę. Gal perkaito nuo vasaros ir dabar tie du mėnesiai kaip tik proga atsigauti? Ne vienas pamatęs mane šitaip apsirengusį, sako - pirmi metai Australijoje, ar ne? :)