Kaip žirnis prie kelio

Singapūre įsėdęs į Finnair lėktuvą, jau pasijautė šiaurės šalių stilius ir padvelkė šioks toks šaltumas. Jokių būdu ne žmonių šaltumas. Stiuardesės nors ne itin gražios, bet gerokai mielesnės, nes bent jau tikrumo jausmas rodos yra, kad tokios natūralesnės ir nevaizduoja mielas. Jaučiasi, kad visai kiti standartai vyrauja, daug geriau ir angliškai šneka. Kai jos vaikšto su juodomis pirštinėmis, tikrai pasidaro šalčiau, ir kiekvieną kartą nesąmoningai pasiprašau karštos arbatos :) Maisto kokybė irgi geresnė už prieš tai buvusius skrydžius, nes vien faktas, kad šalia karšto būtinai duoda ir šviežių daržovių, jau didelis privalumas. Jaučiasi, kad šiaurės šalys linkusios didesnį dėmesį kreipti į kokybę.

Nusileidžiam Helsinkyje. Sniego pilna aplinkui, bet pliki ir pilki medžiai įspūdžio nepadaro. Išlipęs iš lėktuvo pajuntu šaltuką, bet tokį malonų, ne per stiprų. Ir čia laukė dar vienas technologiškai pažengusios šalies savybė - kai reikėjo pereiti per pasų skyrių, tiesiog pats padedi pasą ant skaitytuvo ir be jokio žmogaus įsikišimo pakliuvau į ES. Žinoma, tai yra taikytina tik ES piliečiams.

Laukti sekančio lėktuvo reikėjo tris valandas. Per tą laiką ieškojau kur pasikrauti kompą, bet bėda bėda - visos rozetės europietiškos! Blemba, juk oro uostas, galėtų įdėti universalias rozetes, kaip tai buvo Singapūre. Niekur nebūna idealu. Tai taip bevaikčiodamas užsimaniau kavos, ir pagaliau pasakęs savo vardą, net neperklausus, mano vardą ant puoduko užrašė teisingai! Maloniai nustebino, nes Australijoj kai pasakau kad ir Vito, visi galvoja kažkodėl apie Bito. Kaina irgi nustebino - 7 eurai už vidutinį - oro uostas, pagalvojau. Prisiminimas, kad Singapūro oro uoste kavą nusipirkau tik už 2 dolerius (doleris gerokai silpnesnė valiuta), pasiliko kažkur giliai praeityje...

Ir štai skrydis į Vilnių. Renkasi lietuviai ir daug užsieniečių. Nors žvilgsniai smalsūs, bet visi vaidina rimtus. Lėktuve matosi daug laisvų vietų, ir nors dauguma turėtų būti šalia, bet visi sėdasi po po vieną kiekvienoj eilėj.

Priskrendam Vilniaus Oro uostą. Iš viršaus Vilnius atrodo visai neblogai - visur balta, daug erdvės... Arčiau nusileidęs - dauguma pastatų nors matosi, kad aptvarkyti, bet taip "pigiai" ir neskoningai. O jau tu garažų aplink uostą, o ir pačiam uoste - jėrgau, juk galėtų ir gražiau sutvarkyti...

Eidamas atsiimti lagamino, net neišėjęs iš pastato, grindys jau tokie purvini iš suplūkto sniego ir purvo, kad teko tik vėl nuoširdžiai stebėtis, kaip nemokame tvarkyti ūkio. Toliau, nueinu į banką oro uoste - reikia išsikeisti Singapūro dolerius į litus, ir tik "pasvajokit"! Pasijutau truputi iš "kitos" planetos atskirdęs su savo prašymais pakeisti Singapūro dolerius. O grynų tai reikia - laimei turiu australiško banko kortelę, kuria ir pasinaudoju.

Oro uostas toks, kad jaučiuosi nusileidęs į kaimą. Galvoju tik tai, kad Lietuva tikrai yra provincija. Bet ai, svarbu ne dydis. Gatvėje iškarto į akis krenta senesnės mašinos, gal tiksliau, purvinesnės, o pačios gatvės - pilnas smėlio ir purvo. Kol važiavau autobusu - irgi pagalvojau, kad sušlavus visą smėlį/purvą ant asfalto iš Vilniaus, turbūt 12-kos aukštų namo kalnas susidarytų. Bet supranti, kad visa tai ne dėl žmonių, tiesiog tokia klimato zona, ir palaikyti tvarką yra gerokai sudėtingiau nei Australijoj ar Singapūre.

Važiuojant per visą Vilnių, akis vis užkliūdavo už daug senų apšiuriusių pastatų, šaligatviai sutrupėję, plytelės nulužušios arba išviso iškilusios - galima užkliūti ir koją nusilaužti! Taip visur norisi remonto. Jau seniausiai niekas netvarkė, ir supranti, kad artimiausiu metu irgi netvarkys. Norėta prabangiau, o apie priežiūra nepagalvota. Geriau darykim kaip australai - betonas arba asfaltas pėstiesiems - ir ramu, ir gerai. Nors plytelės aišku gražiau, bet vargu ar tai ilgaamžiškiau.

Viešasis transportas visaip. Pamačiau keleta naujų autobusų, tai Australijai tik pavydėti. Bilietų sistema, žiūriu, irgi neblogai įvesta - pagaliau veikia elektroninė sistema, kai gali važiuoti arba pusvalandį, arba valandą vienu elektroniniu "bilieteliu". Netgi patogiau nei Sydney.

Pirmos dienos labai smagios - vėl seniai matyti veidai, džiaugsmai ir baliai. O vėliau - kaip žirnis prie kelio. Prasideda darbų paieška. Staigiai kelis darbo pokalbius praeinu. Į vienus kaip ir norisi eiti, į kitus - nelabai.

Pirmą savaitę net nėjau į parduotuves. Gal taip norėjau išvengti šoko su maisto kainomis. Bet galiausiai Vilniuje nuėjęs į parduotuvę "Aguonėlė", viskas atrodė normaliai. Jei makaronus pirkdavau už 1 dolerį, tai visai čia galima rasti ir už 1 litą. Su ryžiais panašiai. Su mėsa sudėtingiau, bet ne pernelyg skirtumas. Ir aišku, jei žmogus vidutiniškai čia uždirbtų apie 3500-4000 litų, tai visiškai niekas ir nesiskirtų nuo australiškų vienas prie vieno. Gal tik sūris ir pieno produktai kažkodėl neproporcingai didelės kainos. Bet kai žinom, kad dauguma žmonių gyvena ne taip, tai kaip ir gaila žmonių. Kita vertus, žmonės gatvėse anaiptol nepasirodė nuskurdę ar išbadėję - taip iš figūrų ir veidų matosi žmonės normaliai pavalgę... Ir po Singapūro, ir net Australijos, Lietuvos žmonės tikrai atrodo labiau valganti tauta. Ir kai žinau gilias įsišaknijusias maisto tradicijas, tai atrodo ne taip ir stebėtina! Tiesiog po ilgo laiko nebuvimo šalyje, tas labiau į akis krenta.

Ir vistik, beklaidžiojant po miestą, vis neapleidžia mintis, kad daug veidų jau esu matęs - kai praeinu pro šalį ar atsisėdi priešais. Po teisybei, gal ir nematęs tų žmonių, bet kažkiek savi, rodos... Čia gal psichologai daugiau pasakytų, bet stipriai jaučiasi kitokia bendrinė pąsamonė, tokia bendra masė minčių ir tai galbūt veikia, kad šitie vilniečiai, nors nepažįsti asmeniškai, kažkokiu būdu mąstai, kad kažkaip esam susiję. Žinoma, ne su visai žmonėmis taip, bet su stebėtinai daug... Eini ir galvoji, kad štai su vienu žmogum kažkur matėmės, su antru žmogum kažkur gal dirbom, trečias ir ketvirtas žmogus vėl matytas, ir nors galvą laužk - nesuprantu iš kur tiek daug...

Lietuvos žemė vėl po kojomis. Ar kartočiau visa tą žygį link Australijos? Tikrai taip. Patirtis ir kitokio gyvenimo skonis labai vilioja, o aš žmogus ieškantis ir besidomintis pasauliu. Žmonių keliai nežinomi, ir juokiuosi net nuo savo planų prieš išvykdamas iš Lietuvos. Gerai patarlė sako - "Nori prajuokinti Dievą? Papasakok jam apie savo ateities planus". Tad ateities ir neplanuoju. Tik žinau, kad nebūsiu ramus ežeras - kol turiu gyvybės vandens - gyvenimo upė vingiuoti nesustos...

* * * * * *
Su šiuo pranešimu sakau sudie ir šiems užrašams. Dauguma paklaustų: Sudie ar Iki? Atsakymas lai lieka tyloje... Gal ateis metas, o gal ir nebe... Svarbiausia - žmogus eina per pasaulį - pažindamas kitus, geriau pažįsti ir save. Pietų Žemė nebuvo vien tik geografinė kelionė. Nedrįstu linkėti kiekvienam tai atrasti, nes su kiekvienu žingsniu nežinai ką gali prieiti. Bet jei tau tavo pasaulis per mažas, Pietų Žemėje taip nebepasirodys...

Singapūras - Trečia ir Ketvirta diena

Kiekviena diena Singapūre, rodos, karšta kaip turkiškoj garinėj pirty. Niekaip nesuprantu, kaip tie žmonės sugeba lauke būti. Turbūt taip, kaip ir aš - truputi pabūnam, ir į prekybos centrus arba kokią kondicionuojamą patalpą (muziejų prieigos, turistiniai centrai, tualetai ir t.t.)

Trečia diena - Little India, poilsis ir naktinis Singapūras

Ryte, kaip įprastai nubudęs kažkur 7-tą, nusiprausiu, susipakuoju vaisius dienos užkandžiams, būtinai geriamo vandens ir traukiu ieškoti pusryčių. Apie 8-tą valandą ryto, labai daug kavinukių jau dirba. Toks jausmas, kad čia nelabai yra kultūros valgyti namuose - žmonių ne tiek daug kaip vakare, bet ir ne vienetai. Šitam GayLando rajone tai maistas išviso pigus, tik reikia kad tave nepasodintų už stalo ir neaptarnautų, nes tada nupeša nemažai - juk mato kad užsienietis. Deja, tokia patirtis. Tai pirmiau nusiperku karštą maistą ir tik tada einu prie stalo, o ten jau prieina gėrimų "kiosko" padavėja ir paklausia ar kokių gėrimų nori. Čia tokie daugiau kaip Food Court, kai yra daug skirtingų prekystalių, todėl ir gėrimus reikia pirkti atskirai...

Trečią dieną jau galvojau būtinai reikia su autobusais pasivažinėti, ir taip pamatyti daugiau neturistinių rajonų. Einu į savo GayLand'o rajono vieną pagrindinių gatvių ir ieškau stotelės. Miesto centre bent gražiai ir tvarkingai mašinos važiuoja, o jau GayLande tai išviso eismo nesimato. Žmonės tiesiog lenda po ratais, šaligatviai vien kabokų staliukais užstatyti, net nėra kur vaikčioti. Tiesa, vieną vakarą pasivaikščiojęs, pajutau daug žvilgsnių, ypač merginų, kurios tiesiog stovi gatvėse. Hmmm... įtartina... Grįžęs hostelin, pasigooglinau, kas čia per rajonas. Ogi pasirodo, čia pagrindinis rajonas Singapūre, jei nori masažo su "happy ending". Joooo, gerai, kad čia pagrinde trinuosi tik rytais ieškodamas pusryčių, kurie čia žiauriai pigūs - už 3-4AUD jau gali pavalgyti sočiai. Tuo tarpu centre, kainos niekuom nesiskiria nuo australiškų - be 11 baksų nieko nebus.
Ieškau stotelės. Beveik visos pagrindinės gatvės vienpusio eismo. Bet kita gatvė už kvartalo, būtinai bus priešingos krypties. Suradęs stotelę, ilgai nėjo suprasti, kur kokie autobusai važiuoja. Galiausiai pamačiau vienos šventyklos vardą prie vieno autobuso numerio, ir sulaukiau dviaukščio autobuso. Smagu važiuot antram aukšte!

 

Pavažiavęs apie 20 minučių, atsidūriau vietoje. Prie Little India vėl aibė šventyklų. Nors jos visos panašios, bet kažkuom ir skirtingos - amžiumi, interjeru, gal ir dievybėmis?

Įeinant į šventyklą, žmonės skambina varpeliais, pakabintais ant durų

Kita šventykla. Išorė kaip ir baisesnė, bet vidus gerokai senesnis nei kitur

Prie šventyklų pilna tokių "šventų" atributų, kuriuos aukoja

Šventyklų vidus

Vietinis Little India kabokas. Tuščia, nes rytas...

Dar vieno tipo šventykla, lyg panaši į matytas, bet ir ne

"Na, ir durniai" - galvoju. Per tokį dušnumą hostelyje atidaryti langai!?!?

Gražiausia Islamo mečetė, kokią esu matęs per visą savo gyvenimą

Maža ir jauki mečetė

Tos "Little India", be šventyklų, galima sakyti daugiau ir nebepamačiau. Žemėlapio vietoje, kur buvo pažymėta "Little India", pasirodo, buvo milžiniška sugrūsta parduotuvė, kuri gal ir turėjo priminti Indiją. O po teisybei, tai labai daug krautuvių ir parduotuvėlių šitoj vietoj, pilna kabakų. Galbūt vakare ir galėjo būti ta Little India, bet kadangi parduotuvėlės manęs nedomino, tai kulniavau tolyn arčiau miesto centro...

Vėl prie kažkokios šventyklos

Tikslas buvo aplankyti Botanikos sodą. Informacijos centre man suminėjo, kad šitas sodas yra visai naujas, nuo rodos 2007 metų veikiantis, ir sukišta buvo virš 1 bilijoną Singapūro dolerių. Žodžiu, didelis vietinis skandalas buvo.
Brangu tai brangoka, bet ir gražu užtat. Keista, bet pasivaikščiojimas po parką yra nemokamas, o jei nori lįsti į specialius "šiltnamius", būtų reikėję mokėti. Tad laiką praleidau sėdėdamas ir žiūrėdamas visur aplinkui. Ir koks stebuklas nutiko - pamačiau kolibrį visai šalimais zujantį aplink žiedą. Taip ilgai stebėjausi, kad kai sugalvojau išsitraukti fotoaparatą, paukštuko kaip mat ir nebeliko...

Paliekant sodą pakliūnu tiesiai į prekybcentrį. O ten, pačioj apačioj, galima ir gondola paplaukioti...

Svajonių kampelis:

Šitą padovanočiau draugei Danguolei

O šitą pasidovanočiau sau

Kadangi anstyvas paukštelis (čia apie save) jau kažkiek pavargo iki pietų, o ir vakare norėjosi viską apeiti nakties šviesoje, nuskridau į hostelį vėl palįsti po dušu. Vėl maistas už keturis doliarus (žuvis su virtom daržovėm ir arbata). Ir patenkintas nuostabia (bet koks tokiu oru yra nuostabus) hostelio kondicionavimo sistema, visiškai nebesinorėjo kišti nosies laukan.

O vakare, vėl į autobusą. Pagaliau po trijų dienų pamažu įkirtau autobusų sistemą, nes ji paini. Bet važinėti autobusais daug smagiau, kadangi tiesiog daugiau vietos pamatai...

Čia ne kinų kvartalas. Tiesiog Singapūre gyvena 75% mandarinų kalba kalbančių žmonių

Ir štai naktinis gyvenimas atgyja visai kitomis spalvomis. Ir žmonių daugiau, ir ačiū gamtai, vėsiau...

Ir sutemus ne tik daugiau žmonių atsiranda, bet išlenda ir pilna mažų kilnojamų "kioskelių-prkybstalių". Maniau, kad tik "Gaylande" tas vyksta, bet pasirodo, kad ir centre tas pats. Ir vienas kioskelis ypač traukė žmonių dėmesį - LEDAI! Juolabiau, kad atrodė, jog ledus jie gamina patys, nes paprašius ledų, pardavėjas suieško norimo skonio, atpjauna taip nemažai ir ant abiejų šonų priploja po vaflį, kuris rodos nupirktas iš vietinės "Maximos" :) Ir tik vienas doleris! Paprašiau "Mango Meat" (taip ir iki šiolei nesuprantu prie ko čia Meat) ir tirpau vien iš malonumo ragaudamas juos. Rodos, tai patys skaniausi ledai, kokius esu valgęs. Kur dėtis??? Reikia dar nusipirkti...

Vėliau prie namų, vėl nusipirkau panašius, kur principas toks pats, tik paėmiau mėtinį su šokolado gabaliukais. Ne, tokių daugiau nepirkčiau - nebuvo blogai, bet Mango neprilygsta...

Toliau mėgaujuosi šviesa. Ir žiūriu, kosmosas kažkoks...

Prie hostelio grižtant apie 11 val. vakaro.

Tokių šventyklėlių labai daug aplink hostelį. Tarp minios jūros, tokios vietos yra tikra oazė ramybei. Ir smilkalų kvapas taip stipriai ramina. Palūkuriavęs ir prisiuostęs smilkalų, iškarto lindau į lovą giliam miegui.

KETVIRTA DIENA.

Štai ir paskutinė diena. Iš hostelio išsiregistruoti reikėjo iki 11, tačiau negi sedėti vietoj, juolabiau kai lėktuvas tik 23.35 nakties. Leido lagaminą palikti prie registratūros, tai visą dieną tiesiog būtina ką nors nuveikti!

Perėjęs per kelis "valgymo namus" (eng. eating house), susigundžiau garuose virtais kinietiškais koldūnais. Tikrai skanu, bet ne kažinkas įpatinga. O vat su gėrimais toje vietoje buvo kebloka - viskas iš sojos pupelių. Gerai, sakau reikia išbandyti, juolabiau, kad visi aplinkui tik ir gėrė tokį gėrimą. Ir, atsiprašant pasakysiu, tokio brūdo jau senų seniausiai nesu ragavęs - rodos gerčiau vandenį su ištirpusiu popieriumi. Fe fe fe... ne... Sojos pupos - kažkas, kas nuo šiol sukelia man dar vieną alergiją...

Bepusryčiaudamas, vis mąsčiau, ką nuveikti, nes plano nebuvo visai. Lyg ir viskas apžiūrėta ir pamatyta. Vienintelis žinomas objektas, kurio dar neaplankiau ir visi lankstinukai reklamavo - Singapūro Zoo. Na, ok - reikia belstis į kitą salos galą - gal ir daugiau gamtos taip pamatysiu.

Įsėdęs į traukinį ir nagrinėjęs žemėlapį, susipažinau su viena moterimi. Ji patarė nevaryti į zoo, nes tų zoo visur yra. Ir nurodė nukeliauti į porą vietų kur kažkas labai gražu, bet taip ir neįkertu kas. Tik mojuoja, suprask - vaizdai lyg ir gražūs. Ir taip nespėjo paaiškinti, kas ten, kai teko jai išlipti. Galvoju, gerai surizikuosiu ir paklausysiu jos, juolabiau, kad ir laiko turiu. Iš pavadinimo galvoju, gal bent gražus rajonas bus. Ir nuvažiavęs į How Par Villa, atsivėrė gana įdomus religija persmelktas parkas...

Vienas įspūdingiausių eksponatų - 10-ties teismų pragaras. Pasirodo kiekvienoj religijoj yra koks nors pragaras...

Pragaro vartai

Miręs žmogus turi praeiti visus 10 teismų, kuriame "sveriamos" skirtingos nuodėmės

Kiekvienas teismas nuteisia konkrečia skirtinga bausme

Kiekvienas teismas turi savo "specifikacija" (nusikaltimus ir bausmes)

10-tas teismas jau sprendžia reinkarnacijos galimybes - yra 6 būdai reinkarnuotis: į vabzdžius, į darbinius gyvūnus, į lauko gyvūnus, į paprastus dirbančius žmones, į privilegijuotųjų klasę (karaliai ir bajorai), ir dar kažką...

Po dešimto teismo, moteris duoda išgerti arbatos, kuri "ištrina" atmintį

Po dešimties teismų drakonas atrodo gražiausia būtybė Žemėje :)

Trys šventieji, prašant laimės (mėlynas), klestėjimo (raudonas) ir ilgaamžiškumo (geltonas)

Varlė keliauninkė

Ištroškau. Nors parašyta "Not SO Sweet", bet rodos ten penki šaukšteliai cukraus

How Par Villa parkas tikrai vertas aplankymo. Kažkiek keista, kad jis nereklamuojamas. Tai ištisa istorija religijų, bet pateikta tikrai įdomiau nei skaitant knygas. Turistų matėsi vienas kitas, bet aplankyti tikrai verta ypač tiems, kas nori sužinoti kuom remiasi kitos religijos.

Toliau - jau galvojau važiusiu į zoo, nes liko daugiau nei 7 valandos iki tol, kada būtina paiimti lagaminą ir keliauti į oro uostą.
Vienas traukinys važinėja taip aplink salą, tad nusprendžiau padaryti didelį lanką ir taip užmušti laiką. Ir bekeliaujant pagaliau pamačiau, kur tie žmonės gyvena...

Namas prie namo po 40 aukštų. Net balkonų niekur nėra. Važiavau apie 30 km, ir taip ištisai... Viskas matėsi gerai, nes visada traukinio bėgiai ėjo virš žemės, net ir tose vietose, kur rodos yra to ploto. Galiausiai per aplinkui privažiavęs Zoo stotelę, reikėjo dar valandą važiuoti autobusu iki pačio zoo. Ir štai aš čia. Tikslas - pamatyti kuo daugiau beždžionių ir labiausiai suviliojo "free range orangutangs", kur įėjęs, tipo galėtum susitikti su orangutangais. Gerai jei taip būtų - gudrybė buvo tame, kad beždžionės visur vaikščiojo aplink tave, virš tavęs, bet ten kur žmogus prieina, matosi ant medžių pridėtos siauros vielos, todėl beždžionės niekaip negalėtų atšokti arčiau žmonių...

Babirusa

Tamarinai - mažos ir labai įspūdingos beždžionės, naturaliai gyvenančios tik atokiose Amazonės plotuose

Orangutangai virš galvų...

Bū Bū Bū

Azijos dramblių pasirodymai

Lemūrai!!!

Vis galvodavau, kodėl šikšnosparniai miega kaip kokone...

O pasirodo, slėpdavo savo "grožybes"

Žalsvas balandis

Reziumė, Zoo tikrai nėra geriausias objektas lankytis Singapūre. Norėjau pamatyti ir Pandas, ir kitus gyvūnus, bet pasirodo, čia Zoo išskirstytas į tris zonas, kurių kiekviena kainuoja 22-25 doleriai. Lupikavimas. Sydney Taronga zoo daug įdomesnis.

 Šiaip ar taip diena buvo pilna įspūdžių. Vakare grįžtant prie hostelio, vis negalėjau atsistebėti šventyklėlėmis priešais parduotuves, restoranus, tiesiog gatvėje. Pasiėmiau paskutinę vakarienę su jau pamėgta arbata, kuri normaliai čia pateikiama su kondensuotu pienu, ir pirmyn į Lietuvos žemelę.

Paskutinė vakarienė - brangiausia iš visų turėtų, nors taip ir neatrodo. Gryna žuvis!

 Grįžtant lagamino, prie stoties vėl nusipirkau tų skaniųjų ledų su vafliukais iš šono. Jei tektų kam rekomenduoti rajoną, visai rekomenduočiau ir Gaylandą, nes čia matosi tas realus gyvenimas, kuris vyksta Singapūre, o centre - vien tik viešbučiai ir ofisai. Galiausiai įsėdęs į traukinį, paskutinį kartą pasidžiaugiu moderniu transportu, ir nešdamas kudašių nuo tokio nesveikai drėgno ir karšto oro, vėl sėdu į lėktuvą, tikėdamasis, kad šaltoj Lietuvos žemelėje šiek tiek atsigausiu nuo "perkaitimo", bet tuo pačiu jau bus atėjęs šioks toks pavasaris, kad visai nesušalčiau į ragą.

Singapūras. Dar vienas punktas aplankytų šalių sąraše. Šį kartą keliavau vienas, bet tai bus paskutinis kartas, nes džiaugsmo vienam keliauti nebuvo. Buvo įdomu, ir tiek. Reikia būtinai keliauti bent jau dviese. Ir iš viso, rodos, viskas, gana - kiek gi čia galima keliauti? Norisi jau ir namus įsigyti, ir kažkur įsikurti, ne vien bastytis. Bet nujaučiu, kad taip galvosiu tik iki kito kelioninio "spazmo"