Parduoti sielą velniui?

Šiandien nuėjau į vieną tokį pokalbį. Gaila ne tiesiogiai į įmonę, o įdarbinimo agentūrą, kuri ieško žmogaus konkrečiai vietai, į kurį aplikavau. Kaip bebūtų, progos juk nepraleisi.

Įspūdžiai. Vienu žodžiu būtų "keistas". O plačiau:

Ateinu į ofisą. Prieina sekretorė, nuveda prie laukiamojo, pasiūlo arbatos ar kavos. Kaip ir viskas normaliai. Atsisėdu ant fotelio. Neilgai trukus, ateina kažkoks žmogus už galvos susiėmęs, atrodantis šiaip, sakyčiau net truputi netvarkingas, ir prisėda priešais, ant kitos sofos.
"Kas yra?" - paklausiau.
 Skundžiasi, kad kėlėsi ryte 5 valandą, ir dabar nori labai kavos ir laukia kol atneš (matau virtuvę, bet ten niekas nieko nedaro). Paklausiau, kodėl toks sunkus rytas? Atsako, kad reikėjo vaikus kažkur vežti ir t.t.
Prieina tas mano "konsultantas", prisistato ir pristato šitą jo viršininką. Atsiprašo, kad pokalbių kambarys užimtas, tai pokalbį darysim čia.
Ok, nieko prieš.
Užėjo kažkoks žmogus visiškai paprastai, netgi truputi apdriskusiai apsirengęs - atneša kavos plastasiniam indelyje (kaip būna išsinešimui) - keista, juk galėjo virtuvėje pasidaryti. Vidutinis dydis, o tas "šefas" - "Hey, I wanted medium size, this one is big". Tas "padavėjas" atsako, kad čia ir yra vidutinis dydis. Šefas parodo man indelį, tarsi klausdamas, ar tikrai. Atsakiau, kad ir aš manau, jog čia medium. Oi, atsako, nėra kažkokių skylučių tame indelyje, tai jam tikrai nepatinka...
Tyliu.
Ok. Na, pradedam pokalbį. Klausia, iš kur esu. Sakau, iš Lietuvos.
"Aaa, taip taip, prisiminiau", atšauna vėl pasikrapštęs akis. Prasidėjo istorija, kad turėjo kažkada pora kaimynų, kurie buvo iš Lietuvos, ir jiems jie labai nepatiko. Ne taip blogai kaip arabai ar kiniečiai, bet vistiek. "Atsakau, kad Australija multikultūrinė šalis, ir vis tik patinka ar ne, labiau priklauso nuo asmenybių, o ne nuo kultūros". "Taip," atšauna, "bet mums vistiek nepatiko". Tiesą pasakius, neturėjau ką į tai atsakyti.
Pasižiūriu į savo konsultantą, irgi toks užspeistas pasirodė, nė žodžio neprataria.
Klausia, ar sutinku jų daug čia tų lietuvių. (Prie ko čia tie lietuviai?, pagalvojau akimirtką, bet kad jau klausia)
Atsakau, kad yra keleta, bet nedaug.
"Bet juk yra Lietuvių klubas!" - nustebau jo žiniomis.
"Taip", atsakau, "bet ten labai mažai žmonių ateina, ir jaučiu, kad tuoj uždarys".
Tada jo istorija tęsiasi: "Australams svarbiausia jaustis jaukiai ir patogiai, nejausti diskomforto. Kaip bebūtų, tu visai man patinki, bet venk lietuvių". "WTF?" pagalvojau mintyse.

Na, ok. Pagaliau paprašė papasakoti apie save, ar tos įmonės, kuriose dirbau yra tarptautinės, ką ten veikiau, ir tolesni standartiniai klausimai.

Po kurio laiko.
"Hmm,", žiūri į mano švarką šefas ir sako, "žinai, geriau nenešioti švarkų, čia nieks taip nevaikšto".
"Bet tai mano mėgstamiausias drabužis", atsakau. Ir pridūriu, "Bet žinoma, turėsiu omeny ir daugiau neateisiu į pokalbius taip". Nusiimu švarką, nes buvau su tokiu lengvu mėlynu megztiniu, ir pasidedu šalia.

"Ir sportinių kojinių nenešiojam, kai su tokiais drabužiais vaikštom", - vos tarpelis matėsi, ir tai prikibo. Pagalvojau, "Jėzusmarija, juk užsidėjau juos, nes jie šilčiausi, o rytais šaltuko truputi yra". Bet supratau, kad atpyškinti gal neverta. Tiesiog pasakiau, "Ačiū už patarimą". Ir iš viso, ko čia prie drabužių kabinėjasi? Juk ne fashion designer darbo prašau. Galiausiai pasakė, "Žinai, kad jausčiausi komfortabiliai, turėtum rengtis panašiau į autralus". Tai ką, dabar man šiek tiek apdriskusiai vaikščioti ir ieškoti gatvės madų konsultanto? Pasijutau diskriminuojamas lygiai taip, kaip arabai su savo drabužiais ir čiadromis. Bet aš klasikiniu stiliumi apsirengęs - juodi batai, juodos kelnės, šviesūs marškiniai, mėlynas megztinis, baltas švarkas. Negi čia kitaip suprantama klasika?

"Žinai," - sako, " buvo atėję dėl tokio paties darbo viena indė, viena prancūzė, australų dar nebuvo. Bet iš mano patirties, kiekvienas regionas turi savų trūkumų ir savų pliusų. Europiečių didžiausias pliusas yra, kad jie tikrai turi kokybišką mokslo struktūrą ir studentai apmokami labai gerai. Bet didžiausias trūkumas yra tas, kad kai jų paklausi klausimo, visada apeina klausimą arba atsako labai komplikuotai, zigzagu. Pirmu sakiniu reikia atsakyti trumpai ir tiksliai, o tada jau gali plėstis, o europiečiai daro atvirkščiai - atsakymas pačiam gale. Nusibosta laukti".

OK. Patarimas tikrai vertas dėmesio. Tada paklausia, koks dalykas universitete sekėsi geriausiai. Sakau, buvo keletą, kurie vienodai patiko, bet labiausiai šitas. Bet prisiminiau, kad vistik geriau atsakyti ir pakartojau atsakymą "Duomenų bazės, dėl to ir noriu šito darbo, nes tai labai susiję".






"O vat indų trūkumas, kad jie tokie ne "quality", tačiau privalumas, kad jie gyvena daugiau anglakalbėje visuomenėje, nes yra commonwaelth šalis." Norėjau atreplikuoti, bet sako, kad jei neklausia klausimo manęs, tai ir nekalbėk. 

Toliau. "Žinai, dar reikia išmokti tau keleta "kabliukų". Pvz. paklausė, "Už ką balsuotum Eurovizijoje?". Na, atsakau, kad greičiausiai už Ispaniją, nes man patinka jų daina. "O už Australiją?".
-"Bet juk Australija nedalyvauja".
Tai ir "paprotino", kad nesvarbu, kas patinka, turi atsakyti "Balsuočiau už Australiją, tik gaila, kad Australija nedalyvauja".

"Žodžiu, turi sakyti tai, ką nori užsakovai", - tęsia vos ne monologą šefas. Ir sekantys žodžiai man labai nepatiko: "Aš turiu pinigų, o tu - ne, bet tau jų reikia. Supranti?". Jaučiuosi, kaip parduodantis sielą velniui. "Taip", atsakau ir pasijutau visiškas dulkė.
"Žinai, kad investicijos į žmogų, kuris gaus šią poziciją, bus milijonas dolerių?" Paklausiu, kodėl tokios sumos, juk atlyginimas tai nėra didelis. "Na, tau mokėtų tiek, bet už tave tą įmonė paklotų trigubai tiek, plius apmokymai, ir penki metai į priekį. Tai dideli pinigai. Are you comfortable with this?".
Atsakau, esu lojalus žmogus, ir tokie dalykai negąsdina. Juk dirbam prie projektų, kurių sumos dar didesnės.Mane vėl pataiso. Sako, atsakyk pirmiau Taip arba Ne, aiškiai, ir tik tada gali sakyti tai, ką pasakei.

Ok. Beveik pokalbio pabaigoje, šefas atsisuka į savo "konsultantą" ir sako "I have a feeling, he could be struggling with English". "Nesupratau? Have a feeling or really struggle?", mintyse pagalvojau, bet nežinojau kaip atšauti, juolabiau, kad net ne man sako, nors sėdžiu šalia. Konsultantas, vėl tyli. Kažkoks keistas jis man pasirodė, toks užspeistas. Šefas į mane atsisuka ir sako, "Žinai, tavo anglų kalba gera (negi jis galvoja, kad nesupratau, ką jis sako?), ir tikrai užtektų, jei dirbtum developeriu, bet šita pozicija dar yra ir kartu su application supportive calling centre, tai gali būti sunkiau. Juolabiau, kad dirbai ne angliškoje aplinkoje, ar taip?". "Taip", atsakau. "Bet aš atvykau, tik prieš penkias savaites, tai manau, kad mano kalba stipriai progresuoja."
"Jeah, kaip po mėnesio, tai tikrai gerai", atšauna.

"Gerai, pažiūrėsim kas dar ateis pakalbėti, ir duosim žinoti, kaip čia bus. Gali būti, kad pasiūlysim ir kitą poziciją, tik turėk kantrybės". Gerai, sakau, ačiū labai už patarimus, už laiką.

Kai tik atsisveikinom, "konsultantas" palydėjo mane iki durų, ir už durų pasirodo kalbėti moka! Jis iškarto man sako, žinai, tavo anglų kalba gera, tik tikrai venk lietuvių ir eik į žmones, bendrauk anglakalbėj aplinkoj. Suprantama, kad tai tikrai didesnė nauda, bet kodėl vengti? Jų ir taip čia nėra daug.

Toliau, dar vieną pastabą davė, kad atsakymai mano per trumpi. Bet sakau, šefas ir norėjo, kad atsakyčiau trumpai ir aiškiai bei nesivelčiau į papildomas mintis, nes jam tai neįdomu. Na taip sako, bet reikia, kad kažkaip plačiau atsakytum. Likau nesupratęs šito patarimo.

Žodžiu, grįžtant namo, bandžiau suprasti, kas čia buvo? Ar jie iekšojo asmenybės ar mėmės? Kai kurie patarimai labai pravertė, bet kai kurie, kaip tas išsireiškimas, kad "aš turiu pinigų, o tu ne", mane tikrai šokiravo. Ir iš viso, tas šefas pasirodė toks eksentriškas ir rasistas, kad net abejoju, ar verta klausyti kai kurių jo patarimų. Kojinės? Nu visai. Būtume sėdėję prie stalo normaliai, tai net kelnių mano nebūtų matę.

Pasikalbėjau su kitais žmonėmis apie tai, tai daugelis nustemba. "Juk Australija - multikultūrinė šalis! Negi čia tokie rasistai gyvena?". Pasirodo. Bet niekada man dar taip nebuvo nei Lietuvoj, nei Australijoj praeitais kartais. Norisi tikėti, kad ant tokių asmenybių daugiau nebesutiksiu.

DANGUS NIAUKIASI

(arba kaip pasakos pamažu virsta košmaru)

Rašymas man labai padeda, bet niekada nemačiau prasmės rašyti sau, nes tai vistiek lieka tavyje. Todėl jei kam patinka paskaityti dienoraštinį turinį, lai paskaito, o kam ne, lai praleidžia. Šį kartą, be nuotraukų. 

Jau penkios savaitės esu šioje Pietų Žemėje. Pesikrausčiau kitur pagyventi, pas kitus pažįstamus. Lyg ir visai gerai. Tik neramina, kad slenka dienos, o darbai kažkur kitoj jūros pusėj...

Persikėliau savo anglų kalbos studijas kitur, arčiau naujos vietos, nes nors miestas tas pats, su mašina užtrunka apie valandą, o traukiniu apie pusantros valandos (lanką daro, nėra tiesiai). Jau pirmą dieną gavau šoką – visiškai arabiškas kraštas. Jei kas mane būtų užrištom akim paleidę čia, tikrai pagalvočiau, kad atsidūriau Libano mažesniam miestuke arba kokiam arabijos krašte. Dar neteko čia būti. Pagrinde arabai. Net kinų, ir tų čia nėra, baltų tik vienas kitas. Gatvės kaip ir tvarkingos, plytelės geros, bet šiukšlių tai visur. Ir dar tokioj ypatingai matomoj vietoj didžiulė mečetė stovi. Mečetė gražiai atrodo, tik ne aplinka. Visame miesteliuko centre vos vienas medelis, apie žalią plotą čia visai pamiršta – dulkės lekia paskui kiekvieną mašiną... Iš to šoko, atsiprašau, bet pamiršau apie fotoaparatą visai. Ne tai galvoj tiesiog. Mokykloj šiek tiek normaliau, pora baltųjų mokytojų yra. Viena net pagalvojau, kad tikrai turi būti iš Rytų Europos. Gaila, man pakliuvo ne ta.

Vistik pamatęs šitą vietą, skaidrus dangus pirmą kartą užtamsėjo – tikrai nenoriu šitoj konkrečioj vietoj ilgai būti. Pabūti įdomu, bet neužsibūti. Keista, miestas tas pats. O visko jame yra. Tikrai visko.

Antras toks pilkas debesis atplaukė palengva, dėl neužtikrintumo ateitimi - pirmą gegužės savaitę Australijos centrinis bankas apkarpė skolinimosi procentus net 0,75 procentiniais punktais. Nelabai esu ekonomistas, bet toks apkarpymas, pasak bankininkų, yra labai drąstiškas. Viskas dėl nekilnojamo turto – Australijoje kainos yra neadekvačiai didelės, ir pastaruoju metu pardavimai labai smigo. Bando dabar gaivinti šitą rinką, bet vistiek žmonės jau jaučia, kad kažkas gali būti. Pora laidų parodė, kad mažėja išlaidos maistui ir pramogoms. Plius, jau nuskambėjo istorija, kad atleido apie 800 darbuotojų iš pervežimų kompanijos, nusimato ir Ford'o gamyklą uždaryti prie Geelongo. Vėl tūkstančiai žmonių. O dar kai tie procentai kerpami, tai jau visai prastai. Jau patyriau, kad kompanijos irgi kol kas taip stovi nesamdydami naujus darbuotojus, nes laukia kas bus - gavau pora atsakymų, kad kol kas laukia kada baigsis finansiniai metai (birželio gale), ir žiūrės, ar ieškoti reikia naujų projektų.

Kas dar jaučiasi, kad kažkas artėja - vyriausybė apkerpa labai daug programų ir jau inicijuoja daug reformų. Viena dabar nuskambejusi garsiai žiniose - žmonių su negalia pagalbos reforma (Lietuvoj būtų kaip invalidumo sistema, pašalpos ir visokia speciali pagalba). Premjerė sako, kad tokiems žmonėms bus tik geriau, bet dauguma nesutinka. Taip pat jau kalbama apie visokių išmokų mažinimą, nes žmonės labai jau įprato iš pašalpų gyventi ir neiti dirbti, tai nori tokius išvaryti dirbti. 

Dar pakliuvo proga nueiti į susitikimą, į kurį buvau užsirašęs jau prieš mėnesį – informacija, atvykusiems su tokia viza kaip mano. Atėjo nepilnas dešimt žmonių, tai atmosfera buvo labai jauki. Šalys įvairios – Libanas (baltasis, su juo daugiausiai šnekos buvo), Egiptas (farmacininkas, labai protingas pasirodė ir kažkaip šypsena kėlė, nes tam egiptiečiui vaistininko rolė labai prie veido tiko :), Kinija (mokytoja, programeris su savo žmona), Tailandas (menedžerė). Matomai daug ir nelaukė, kadangi klasė buvo maža. Pristatė programas ir paslaugas, kurias galiu gauti nemokamai. Apgailestaudamas paminėjo, kad kas liečia Skilled Migrant'us, iki šių metų pradžios buvo labai gera programa naujai atvykusiems - The Skilled Migrant Mentoring Program (SMMP). Vedantysis sakė, kad tai buvo labai gera programa, pagal ją apie 75-80% naujų žmonių gaudavo darbą. Programos esmė buvo, kad suranda tau žmogų, kuris pats dirba arba labai susijęs su tavo specialybe ir specifika, ir jis tau padeda orientuotis bei padeda įsidarbitnti, o neretai įdarbindavo ten, kur tie "mentor" patys dirba. Bliamba, tikrai gera programa, labai daug naudos duotų, nes dabar taip ir blaškausi ir tas CV siuntinėjimas jau darosi beviltiškas. Kodėl uždarė programą, seminaro vedėjas pats nesupranta (gal greičiau nenorėjo sakyti, nes ta valdžia yra jo darbdavys), bet mano asmeninė nuomonė yra, kad vyriausybė tiesiog norėjo sumažinti finansavimą, ir kerpa per visur kur gali. Be to, įtariu tokia programa nelabai buvo patenkintos įdarbinimo agentūros, kadangi taip "nuplaukdavo" dalis jų įplaukų, t.y. klientai, nes tos agentūros pusę metų ar metus nuskaičiuoja nuo atlyginimo į savo kišenę, jei per juos gauni darbą. Taip kad blogą žinią per seminarą išgirdau.

Nors dar beliko tik dvi programos, bet ten tokios nelabai pagalbinės, bet nors dar egzistuoja - SKILLMAX ir English for Employment (tiems kurių IELTS 5.5 - 6, čia gal senesniems migrantams?, nes aš jau nebegaliu šitam dėl to dalyvauti, man 6 buvo privaloma). Bet jaučiu, kad greitu laiku gali nukirpti ir tuos, kadangi nuo liepos iš esmės keičiasi skilled migrant vizos suteikimo sistema. Ir dar pasakė, kad atsargiai su paprastais darbais, kadangi jei jau pradėsi dirbti, nebebūsi tarp darbo ieškančių ir nebegausi nuolaidų ar kursų, susijusių su darbo paieška, nes dalyvauti gali tik tada, kai ieškai darbo pagal specialybę. Čia kas tris mėnesius taip reikia registruotis kaip darbo biržoje. Bet per tuos tris mėnesius badu galiu mirti! Ir jei pradėsiu dirbti padavėju ar pan., tos programos jau nuplauks, kadangi būsiu įdarbintas. Ir paminėjo, kad daug tokių, pradėję dirbti paprastus darbus, praranda ir savo kvalifikaciją, nes tiesiog niekas nebepadeda ir pasiduoda patys. Vistik norėtųsi, kad jei jau davė vizą, tegul padeda normalų darbą surasti, pagal profesiją. O paprastus tai tikrai pats galiu susirasti. Dabar ieškau, kur galėčiau gauti papildomų šlamančių neoficialiai, bet toks reikalas gana sunkus. Jau klausinėju visų, kur į restoranus ar dar kur nors, kad tik į rankas mokėtų.

Žiauriai supykau ant savo darbo paieškos „prižiūrėtojos“, kad anksčiau nenurodė man Skillmax programos, kadangi jau būčiau praėjęs, ir geros mokyklos organizavo pagal datas. Ir lygis gerokai aukštesnis bei nepalyginamai praktiškesnis negu tų kursų, į kuriuos ėjau tris savaites. Dabar pagal artimiausios datas TAFE (kaip kolegijos, bet žmonių Australijoje labai vertinami) organizuoja kursus toli nuo centro, tai teks vėl valandą gaišti – vėl juodas didelis debesis užėjo. Ir supykau, ir nusiminiau, kad šitiek laiko praradau. Kita vertus, iš tų kursų kažko stebuklingo nesitikiu, tiesiog pamokytų tvirčiau sakyti savo pozicijas. 

Buvo pora darbų, į kuriuos jau galvojau agentūra tuoj įkiš, nes buvo stiprus dialogas, vis skambinėdavo vėl ir vėl pasitikslinti detales, prašė aprašyti konkrečias formas ir tikrai rodos, jau atėjo viltis. Dėl vienos pozicijos po keturių dienų dialogo ir specialaus aprašymo, penktą dieną (kaip tik tą pačią, kai buvau seminare) vėl pamačiau skelbimą į tą vietą... tik jau su tiksliau aprašytais reikalavimais, kokias technologijas turėčiau naudoti. Deja, truputi kitokios, bet negi principai gali taip skirtis? Agentūroms nelabai svarbu, ne tas pavadinimas, ir viskas. Siena. Siena. Siena. Antras atsakė, kad, deja, pasirinko žmogų su vietine patiritimi - toks įspūdis, kad vėl tapau ką tik mokyklą baigęs. Dangus jau juodas visai.

Ir su kiekviena diena tas pasitikėjimas savimi mažėja – jausmas nemalonus visai. 

Grįžtu į savo laikiną būstą, griūnu stačiai, veidu į lovą. Ir guliu - nebenoriu judėti, nebenoriu galvoti, nebeturiu vilties, pavargau. 

Per vieną dieną tiek blogų žinių. Jau visai nebematau vilties. Pagalvoju, kad blogiausiu atveju po metų grįšiu į LT, bet vis mintis kirba tiek nelaukti ir grįžti kol šiokios tokios žinios dar galvoje ir neišsibarstė kažkur kitur. Nors dar bilietui atgal reikia užsidirbti. Žinojau, kad Lietuvoj gerai, ir Australijoje kažkada buvo gerai, bet dabar su ta krize Australijoj taip gerai nėra. Kita vertus, o ką Lietuvoj - vėl bus tas pats, ką turėjau. Nors dabar gerai suprantu, kokie nuostabūs žmonės mane supo ir kad Lietuvos mastu turėjau visai gerą atlyginimą. Kogi dar laimei reikia? Ir kaip sugalvojau palikti tiek nuostabių draugų, tėvus? Juk kas bebūtų, žinai, kad tau padės, esi šalia, o dabar? Jau taip stipriai savim pasitikėjau, o še tau ir kirtis. Lyg ir yra čia gerų gentainių, kurie tikrai gal ir padės, neneigiu, bet vistiek ne tokie artimi ir mylimi kaip likę LT. Ir kas gerai uždirba LT, patariu visai nevažiuoti arba važiuoti jau radus darbo vietą, nes tikrai išvengsite bereikalingų nervų. Rodos daug dar nepraradau, tik darbą Lt, bet kita vertus jaučiu kaip prarandu savo laiką, savo metus, ir kažkiek pinigų aišku, kol nedirbu. Vardan neaiškios ateities? Ir kam man to reikėjo? Ir širdis neramiai dreba, nes nebežinau kur dėtis. Pasimečiau visai. Minčių daug, tik kažkodėl blogos labiau girdimos. Mane jau apima neveiklumas.

Užmiegu. Ryte pabundu, bet visai nesinori keltis. Visai. Nežinau nei ką daryti, nei ką galvoti. Taip keturias valandas. Kol galvą paskausta nuo gulėjimo. Vistik išsiropščiau nuvažiuoti susitvarkyti reikalus, kad vienas anglų studijas metu ir koją nebekelsiu į ta arabų rajoną. Vistik supratau, kad moku aš tą anglų, ir labai norėjau išplūsti savo darbo konsultantę, kad nežinojo nieko apie tas kitas programas. Pasisekė, tą dieną jos nebuvo darbe. Parašiau baisiai piktą laišką jai. Prasėdėjau prie kompo žiūrėdamas skelbimus, bet taip ir nekilo noras niekam siųsti – nebeturėjau vilties. Beviltiška... 

Ir nenorėjau valgyti visą dieną, tarsi tokia mano būsena būtų – viskas tuščia ir beviltiška. Nieko nebenoriu.

O dar Motinos diena artėjo. Šeimos ilgesys jau peraugo mane.

Atsidariau FB, ir pasidalinau mintimi, jog visų be galo pasiilgau. Ir kai kitą dieną pamačiau tiek daug padrąsinančių žinučių ir asmeninių laiškų, žinokit negėda pasakyti, bet tiesiog apsiverkiau. Nuo tokios gausos..... Tikrai, labai man visi pagelbėjo. Patarimai ir pasidalinimai palengvina. Ačiū ir tiems, kas privertė dar kartą pagalvoti, vistik dėl ko aš čia? Kad kai kurie privertė suprasti: padaryta jau tikrai daug – negalima sustoti. Dar ne dabar. Buvau pamiršęs, nes žiūrėjau tik į rytojų, jame vis mažiau matydamas, kol galiausiai nebeįžiūrėjau nieko. Jūsų dėka, dangus pradėjo giedrėti. Pasinaudotju jūsų patarimais – pasižmonėti, eiti pasivaikščioti, apie jogą kaip tik žiūriu kur čia tokį kampelį atradus. Ir tikrai gerai pastebėjo vienas žmogus – nepamiršk valgyti, nes jau buvau pajutęs, kad pradėjau negerai elgtis su savo kūnu...

Kaip tik tą pačią dieną Lietuvių klube choras rengė Motinoms šventę. Choro apskritai ne ypatingai mėgstu, tad laiką leidau bendraudamas su naujais žmonėmis – ypač išgirsti istorijas tų žmonių, kurie čia atvažiavę vienaip ar kitaip įsikūrė. Išgirdau nemažai istorijų, kaip daugelis bandė čia pasilikti, bet vistiek negavo reikalingų vizų ir teko išvažiuoti. Todėl labai įstrigo frazė, pasakytos vienos lietuvės, kuri čia gyvena jau 20 metų – „Žinok, tau JAU labai PASISEKĖ“. 

„Ar tikrai?“, dar abejodamas pagalvojau. Bet kitas žmogus vėl paporino „Na taip, tėvai, draugai, tėvynės ilgesys svarbu, bet turi pagalvoti ir apie savo ateitį, apie save“. Ir visas žmonių palaikymas, tiek iš anapus žemės, tiek iš šiapus, leido man vėl pamatyti platesnį vaizdą, kad vėl įsitikinčiau - kelias dar nesibaigė, dar toli gali nuvesti...

Tos trys „apsiniaukusios“ dienos, atrodo, praėjo kaip visas mėnuo. Daug emocijų buvo. Dabar manau, kad tiesiog bloga diena pasitaikė. Su naujomis idėjomis dėl darbų ir ateities, vėl kimbu gyvenimui pasakyti: „Aš noriu čia būti!“.