Ledai valdo. Per paskutinį mėnesį jų privalgiau tiek, kiek per paskutinius metus kartu sudėjus. Keista, niekada ledų per daug nemėgau, bet įkando kažkoks "ledų" bimbalas, ir sergu dabar. Vis galvojau, kad nieko čia nebeveikiu ir nebemačiau prasmės ką nors veikti. O kas dabar? Ir kam? Ir kodėl? Kaip vienas draugas pasakė: per daug galvoji, o ledai padeda atvėsinti protą... Iš tikrųjų, geriau kas nors išjuntų mano smegenų procesorių, bent trumpam - "atvėstų" ir būčiau vėl kaip naujas kompas, o dabar vis tęsiasi ir tęsiasi tas nuolatinis minčių zulinimas ir, gi reikia kaip nors gaivinti.
Dažniausiai sukertu bent po litrą per dieną, bet buvo ir taip, kad sudorojau ir du. Kaip Keistuoliai ir dainavo: pilna visa Australija ledų iš apelsinų. Tik ne apelsinais, o kainomis tikras rojus - Neapolitan 4 litrai ledų kaina tik 4.29AUD. Tiesa, čia vieni pigesnių, bet ir geri. Bandžiau ir kitus už panašią kainą, bet vistiek šitie geriausi. Kartais ir brangesnių paragaudavau, kaip Streets, bet jie bent man pernelyg saldūs, nors irgi neblogi. Ir taip jau mėnesį. Gero kūnui nebus, ir kaip tik prieš vasarą! Bet ai, nesvarbu. Darbo daug, nusiraminti irgi reikia. Populiariausi ledai:
Bevalgydamas ledų pradėjau žiūrėti vieną lietuvišką serialą "Be namų". Kažkaip užkabino pavadinimas. Pagalvojau, daro kažką panašaus į australų "Home and Away" ("Be namų negerai"). Vistik turinys visai kitoks, bet siužetas patiko. Laimei, tas serialas ne begalinis, todėl viską peržiūrėjau pernelyg narkomaniškai, aukodamas laisvą laiką ir netgi miegą. Na, bet pasibaigė. Kažkiek pasijutau sugrįžęs šešis metus atgal, kai su draugais laukdavom naujų "Nekviestos meilės" serijų. Kai kas pasakytų: lietuviški serialai - tikra tragedija. Nesiimu vertinti, bet lietuviškumo iš manęs neišstumsit net ir su traktoriais! Kartais gera pamatyti ir lietuvišką aplinką. Tuo metu man tiesiog to reikėjo. Beje, kaip ir "Home and Away" :)
Kažkas man patarė paskaityti apie depresiją. Et, galvoju, niekai kažkokie. Taip ir tebegalvoju. Nors paskaičiau depresijos požymius, rodos lygiai taip ir gyvenu: ištisai miegas, motyvacijos nėra, energijos lygis kritęs. Bet mąstau, kad tiesiog tingumas apėmė ir tiek. Juolabiau, kai darbas toks, kad ir psihologiškai reikia save prievartauti, ir fiziškai padirbėti, todėl ir norisi nieko nebeveikti, o tik gulėti ir ilsėtis. Anokia čia depresija, tiesiog tinginystė. Kartais juk žmogui reikia poilsio dienų. Po to, rodos, ir gamtą pamatai, aplinką ir pastebi netgi įdomų namelį paukščiams, kuris matėsi, kad jiems visai patinka...
Ech, tie svaiginantys medžiai pasipuošę alyvomis! Ir aromatai kartais pribloškia iki žemės vien nuo jų stiprumo. Ir tas gitaros inkilėlis tikrai labai pakėlė nuotaiką, ir rodos, nors stygų ten bebuvo, bet pradėjo groti kalėdines giesmes mano galvoje. Vienam prekybos centre ir eglutę jau pastebėjau:
Buvau radęs vieną skelbimą, kviečiantį į Swing Patrol Kalėdinį balių, kuriame šokamas lindyhop'as. Nuostabu, pagalvojau, dar ir šventės ant galvos - vėl finansiniai nuostoliai. Ir pagavau save, kad pasidariau net pernelyg taupus, gal netgi ir skrudžas. Eina sau! Ne į gerą toks gyvenimas... Ir būčiau nėjęs, jei ne viena draugė pastoviai įtikinėjo mane kartu nueiti. Balius vyktų po darbo, tai ir dvejojau, ar dar turėsiu jėgų ir nuotaikos, nes paprastai po darbo norisi tik į lovą: kūnas reikalauja poilsio nuo pastovaus judėjimo ir triukšmo. Bet negi taip ir vengsiu visko? Sutikau ir nuotaika iškart gera pasidarė. Rodos, žmogui daug nereikia.
Pakeliui atradau ir Australijos gatvę! Įdomu pasidarė, ar yra Lietuvoje Lietuvos gatvė?
Balius buvo smagus. Nors buvo momentų, kai pagalvojau jau primiršęs kaip šokti ir gailėjausi, kad nebetobulėju. Nujaučiu, kad mano lindyhop mokslų grupė dabar šoka ohoho kaip gerai, tai man liūdna pasidarė, kad su šita Australija meškos paslaugą sau padariau. Nieko, vistiek šokau, ir kaip draugė man pasakė, kad buvau pakankamai populiarus. Net afterparty vėliau šokių studijoj pratęsėm su gyva muzika ir net keliom salėm. Ir kaip tik reikėjo tą dieną mano telefonui išsikrauti - norėjosi įamžinti vienu kitu filmuku, bet per gyvenimo skubėjimą, net telefoną nebespėjau dorai pakrauti. Daug kam imponavo, kad esu iš Lietuvos. Buvo žmonių, kurie net apie Harlemą Lietuvoje žino iš youtube, ir jiems tikrai paliko įspūdį lietuviški pasirodymai.
Žinau, negražu lyginti, bet sakyčiau, kad kalėdinis lindybalius Lietuvoje pernai man patiko labiau - daugiau ir pasirodymų, ir aura labiau džiaziškesnė, ir jaučiasi, kad renginys buvo pravestas. O čia toks daugiau tradicinis australiškas pasikalbėjimų vakarėlis ir tik du pasirodymai. Lietuva laiko stiprų frontą lindyhope! Taip ir toliau!
Deja, ir nauji draugai neužsilieka Sydney. Štai vienas naujų draugų jau persikraustė į Melburną. Taip ir sukasi gyvenimas - seni išeina, nauji ateina. Taip jau yra - gamta tuštumos nemėgsta... Už Jus mano visi buvę ir esami draugai!
Su kiekviena diena darbo restorane vis daugėja. Kalėdiniai vakarėliai tampa kasdienybe ne tik vakarais, bet ir per pietus. Taigi tenka dirbti vos ne dvigubai daugiau ir krūvio, ir laiko prasme. Suplanuotos laisvos dienos virsta neplanuotomis darbo dienomis. Viena vertus stogas važiuoja nuo darbo gausos, bet kita verus bus pinigų, o jų reikia: gruodžio viduryje pagaliau išeinu iš darbo, nutraukiu nuomą ir iškeliauju su draugais pakeliauti po pietryčių-pietų Australiją beveik tris savaites. Mano bosui tokia mano žinia buvo negera, juk pats darbų karštymetis. O aš juk žmogus - irgi noriu pajusti kalėdinį džiaugsmą, šurmulį, kurį čia dirbdamas nei matau, nei jaučiu, o po darbo tik ilsėtis norisi, o ne keliauti ieškoti kalėdinių giesmių ir spindesio kerais apgaubtų eglučių.
Bet dabar nuotaika vien nuo tos minties tik gerėja. Pagaliau mesiu šitą pragarą. Išeisiu, nors durimis ir netrenksiu - vistik čia lieka keli draugai, su kuriais labai gerai susibendravau, o ir virėjai, šefai, padavėjai ir menedžeriai tikrai labai faini. Viskas būtų gerai, tik pats darbo pobūdis ne man ir kantrybė jau kabo ant siūlelio. Užteks. Na, o po Naujų - nauji metai, nauji darbai. Tada ir galvosiu ką veikti. Visi man sako: esi laisvas paukštis Australijoje, gali daryti ką nori. Gal tikrai seniai taip reikėjo? Bet vis ta galva: negyvensi gi ant gatvės.
Taigi, prieš akis kelionė po pietryčių Australiją. Kaip tyčia šitos vietos nelabai lankiau, kai buvau praėjusius kartus Australijoje, bet čia tikrai yra ką pamatyti ir yra vienų gražiausių Australijos gamtovaizdžio perlų. Nuostabi kalėdinė dovana. Šitą kelionę suderinom ir su siekiu dalyvauti Adelaidėje vyksiančioje Australijos Lietuvių Šventėje, kuriame su draugais šoksime už Sydney folkloro grupę "Sukūrys". Na, jei jau keliaujam mašina iki Adelaidės, tai keliaujam su išplėstine programa: iki Adelaidės keliausim 10 dienų, per visokius nacionalinius parkus, Melburną, Great Ocean Road. Kalėdas atšvęsim Kengūrų saloje (skamba kažkaip šypseną keliančiai), o Naujus jau pačioj Adelaidėje.
Įspūdžių tikiuosi pateikti jau ateinančiais metais.
Kai toks švenčių planas, tikrai jaučiuosi taip pakylėtas, kad skųstis tikrai nebelieka kuom. Ko gi daugiau norėti??? Vistik ateinantiems metams norėčiau gero darbo. Bet čia jau po naujų. O kol kas, nekantrauju pradėti nuotykių kupiną kelionę į ateinančius metus.
* * * *
Ir kadangi šis pranešimas paskutinis šiais metais, norėčiau visiems palinkėti prasmingų Švenčių ir linksmų Naujų metų sutiktuvių.
Šeimoms ir vaikams skiriu šitą pasaką:
Draugams vaikinams tokį rojų:
O merginoms tokį žavesį:
GRAŽIŲ ŠVENČIŲ IR SMAGIŲ NAUJŲ! Karšti linkėjimai iš saulėtosios AUSTRALIJOS! Spaudžiu ranką ir apkabinu VISUS! Kai kuriuos dar ir pabučiuočiau :) Smagaus!
