Namai ten, kur gyveni

Įlipu į autobusą, važiuojantį Vilniun. Su tėvuku atsisveikinau dar namuose, su sese iš vakaro. Mama palydėjo net iki stoties, kur savo vaiką su liūdesingu džiugesiu paleidžia į platų pasaulį – tik jausmas toks, kad išleidžia net ne į platų, o į kitą pasaulį. Ne anapilin, bet kažkur labai arti to - vistiek ten, kur beveik nepasiekiama.

Durys užsidarė. Spėju pamojuoti ranka, lyg norėdamas dar kartą apkabinti, bet negailestingas atstumas tik pradeda didėti. Akis užlieja ašara. Ne iš skausmo, juolabiau ir ne iš džiaugsmo. Greičiau iš liūdesio ar baimės, kad galiu daugiau taip jų gyvai nebeapkabinti. Mano tėvai nebejauni. Nežinau, kada čia begrįšiu, ar rasiu dar gyvus. Dar sunkiau pasidaro suvokiant, kad ir jiems sunku - Kodėl aš jiems taip darau... Nors guodžia sakydami, kad viskas gerai, bet tai sako protas, ne širdis. Gerklėje lyg akmuo įstringa.

Esu dažnai keliavęs, ir visi ilgalaikiai išsiskyrimai būna šiek tiek liūdnoki. Tačiau šį kartą, kaip niekada anksčiau, kelionėje išgyvenau daug stipresnių emocinių kraštutinumų. Pasijuntu kaip stalo teniso kamuoliukas, kurame skirtingose pusėse žaidžia Liūdesys ir Džiaugsmas, ir gana intensyviai. Rodos, net nesuprantu, į kurią stalo pusę skrieju. Minčių kruša retkarčiais užgriūdavo visu savo smarkumu, ir tokiais atvejais labiausiai norisi sustoti, bet negaliu: neša inercija ir žaidėjų suduoti smūgiai. Kada pasidariau toks sentimentalus, kad vietoj žaidėjo pavirtau kamuoliuku? Aš lyg ir toks pats. Tiesiog aplinkybės kitokios.

Įlipu į pirmą lėktuvą, skrendantį Prahon. Nužvelgiu Vilnių iš viršaus. Pasijuntu kaip paukštis, kuriam skraidymas yra gyvenimo kelias, bet žemė vistiek yra maitintoja. Pakrapštau akis pirštais, lyg vaidindamas, kad ten kažkas įkrito, tačiau realiai nusišluostau dar vieną ašarą. Ir tuojau pat bei vis dažniau pagaunu akimirkas, kai nusišypsau taip plačiai, jog jaučiuosi kaip pasaulio deimantas – puikiai suvokiu, kad ilgai svajojau apie tai, ką dabar darau, ir ryškus, saulėtas, išlaužytas į įvairias spalvų gamas, spindulys nušviečia mano mintis. Gerklėje vėl viskas kaip pas žmogų. Pasijuntu laimingas.

Prahoje planavau nulėkti į miestą, bet taip buvau pavargęs, kad kelionė nebūtų teikus jokio malonumo. O oro uoste dar yra toks žalias poilsio kambarys, kuriame labai patogiai ir minkštai įsitaisęs galėjau drybsoti ir ištiesti kojas. Po kurio laiko išėjau į terasą, iš kurios matosi lektuvai, ir akis užkliuvo už vieno tokio įdomesnio:

Československe Airlines :) Gal ir žinojau, bet vėl buvau nustebęs. Laimei, laukiau ne šito lektuvo, o tai atrodo, kaip iš praeities atkeliavęs.

Įlipu į antrą lėktuvą, skrendantį Abu Dabin. 8 valandų kelionė. Ore pamatau peizažą, kaip iš tamsiai mėlyno kosmoso fonas pereina iki visiškai balto horizonto linijos. Gražus mūsų pasaulis. Negana to, pradėjo rastis ir antras žemiau esantis juodas horizontas – nuo baltos spalvos keliaujantis per geltonos-oranžinės-rudos spalvos paletę iki juodo horizonto, kurio žemiau nieko nematai, lyg tyvuliuotų naftos jūros.

Nusileidžiam ir pakliūnu tarsi į didelius eskimų apvalius ledinius namelius, sujungtus tuneliais. Taip ir pasijuntu – šaltai. Emyratuose? Kondicionavimas toks stiprus, kad net megztinį užsidėjau, o vėliau dar ir striukę užsimečiau. Architektūra tarsi patvirtina, kad keliauju iš vieno pasaulio į kitą, nes iš po vieno didelio kupolo, tuneliais keliauju į kitą. Ir čia tik tarpinė stotelė. Negana to, pasivaikščiojęs pasijutau, kad būčiau dar ir povandeniniame laive, nes langučių nedaug, jie mažiukai ir apvalūs – pro vieną langą gali žiūrėti tik viena galva. Žmonių jūra didelė ir įvairi, rodos, visas pasaulis susirinko. Pasijuntu svetimas. Tvarka ne pagal mane arba, mano akimis, tvarkos net nėra.

Reikėjo pereiti į kitą terminalą. Ten patalpos erdvesnės, dizainas modernesnis, sienos plačios ir stiklinės. Galėjau atsigerėti vaizdais, tačiau. Pagal prognozę ir oro uosto informaciją – saulėta diena, nors nesuprantu kas darosi lauke – smėlio dulksna? Jau iš lėktuvo matėsi, kad matomumas ne itin geras, bet ir jokio debesėlio. Lyg ir ne audra: palmės ramiai sau stovėjo nelinguodamos, kitus pastatus ir lėktuvus įžiūriu kuo puikiausiai. Aplinkui jokio žalio ploto – vien baltai rudas smėlis ir keli maži žalsvi taškeliai. Tik į tolį žvelgiant tarsi užsideda smėlio filtras ir vaizdas tampa neryškus. Dėl tokio keisto matomumo miesto dangoraižių, matyt, taip ir neįžiūriu. Tematau vien tik lėktuviukus...

Įlipu į trečią lėktuvą. Didžiausią ir ilgiausiai skrendantį. 15 valandų. Tiesiai į tikslą. Skrydžio metu pažiūriu du filmus: “In Time” ir “New Year's Eve”. Pasąmoningas pasirinkimas - filmai tarsi simbolizuoja, ką aš dabar labiausiai vertinu – bėgantį laiką ir artimų žmonių meilę, draugystę. Kelionė neprailgsta – esu jau ramus ir išvaduotas iš stalo teniso žaidimo. Svarbiausi dalykai ateina tykiai, su laukimu. Ir aš jau laukiu.

Leidžiamės švintant horizontui – žygiuodama per pasaulį nauja diena ateina ir į šią vietą. Sparnai jau glaudžiasi ir pagaliau mano kojos pasiekė žemę. Šio oro uosto tvarka ir jaukumas mane vėl sužavi. Trečią kartą. Pamatau užrašą ir širdis vėl prisipildo džiaugsmo, lyg sugrįžus namo. O parašyta labai paprastai:

* * * * * *

Oro uoste pasitinka senas pažįstamas, kurio net pavardė tokia kaip mano, nors mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai – nei tolimi, nei nežinomi. Tiesiog sutapimai.

Išeinu į lauką, ir pajuntu dar didesnę palaimą – saulė šviečia gražiausiai, klimatas toks švelnus ir oras pripildytas laimės eliksyro aromato – rodos čia amžino pavasario švelni esencija įsiskverbus visur. Jau visai buvau pamiršęs, kad net kvėpavimas čia teikia malonumą. Sustoju, kad galėčiau tuom pasimėgauti ir giliai įkvėpiu, tarsi tas aromatas turėtų galimybę įsiskverbti į kiekvieną ląstelę. Gaivus oro gurkšnis, bet kitoks nei Lietuvoje. Visai kitoks.

Viskas čia taip švelnu ir tvarkinga. Jaučiuosi, lyg būčiau savo erdvėje, viskas sudėliota pagal mane. Ir visas miestas taip.

Nors čia tikrų namų neturiu, tačiau atrodo, kad pagaliau radau kelią kur jų ieškoti. Jausdamas kaltę ir atsiprašinėdamas draugų, ypač tėvų, mintyse visada virpėjo styga, kuri dabar skamba vis garsiau – būtent čia noriu atrasti SAVO namus. O atradęs, atsivežti visus artimuosius ir draugus, kad širdies neskaudėtų. Žmogus negali visko turėti, bet svajoti – visada.

Miego nenorėjau nė kiek. Tačiau palindęs po dušu, akys kaip mat užsinorėjo užsimerkti. Užmiegu ramiai - žinau, kad pabudus sapnas dar nepasibaigs...