Taigi skubos tvarka viską prisiminiau, apsišviečiau ir su įmone susijusiais reikalais. Taigi, pirma - pas agentę. Reikėjo nusibelsti į North Sydney ir pakilti į 17 aukštą. Rodos, neaukštai. Bet kai išlipau iš lifto, atsivėrė tikrai įspūdingas vaizdas iš foje. Apsidžiaugiau, kad dešimt minučių anksčiau atėjau - turėjau laiko gerėtis tokiu vaizdeliu...
Ech, tikras gražumas. Gerai būtų tokioj darbo vietoj dirbti. Nors geriau būtų gyventi :) nes sunku būtų susikaupti darbui...
Pokalbis su agente man dar labiau pakėlė nuotaiką. Labai gerai pabendravom, visokiom temom, labai konstruktyvūs pasiruošimai buvo pateikti rytojaus pagrindiniam pokalbiui. Jau ir taip aprašymas buvo idealiai man, reikalavimų per daug irgi nekėlė, aš irgi nepribūriau. Pamenu, dar biure pagalvojau - "Pagaliau mano eilė: tiek laukęs, pagaliau sulaukiau".
Kitą dieną pačiam Sydnėjaus centre į interview reikėjo pakilti į dar didesnį aukštį - 58 (57 floor)!!! Dangoraižis MLC Sydney yra 68 aukštų. Nors ganėtinai senas ir tikrai ne itin įspūdingas architektūrinis pastatas, bet tai vienas aukščiausių dangoraižių, į kurį teko pakilti.
Žinoma, tokiuose dangoraižiuose yra skirtingi liftai skirtingiems aukštams. Man reikėjo susirasti liftą, kuris ekspresu pakyla iki 50 aukšto, ir gali pasirinkti tarp 50 ir 59 aukštų. Tiesą pasakius, žiūrių į ekranėlį kuris rodytų aukštį, tai vietoj to, kad matyčiau "1", "2", "3", "4", mačiau "1", "5", "13", "20". Jau turbūt aiškum, kad per mažiau nei 10 sekundžių jau buvau savo aukšte. Kai išlipau iš lifto, nieko keisto nebūčiau pajutęs, jei nebūtų reikėję kalbėtis - girdžiu kaip per vandenį. Nieko, gavau vandens, ir dešimt minučių vėl mėgavausi vaizdu.
Kažkiek pasimėgavęs, vistik sunerimau, kad vistiek nebegirdžiu taip, kaip reikia. Susišnekėti susišneku, bet reikėjo įsitempti ir įsiklausyti, ne laisvai.
Kaip bebūtų, pokalbis labai patiko. Techniniai dalykai plius minus visus atsakiau, išskyrus vieną apie "soft cost", bet nežinau ar gerai padariau, bet pasakiau, kad esu developeris, ne projektų vadovas, todėl tokius klausimus reikia nukreipti aniems. Vistik iš bendravimo pajutau, kad jie labiau ieško vietinio australo, kuris būtų labiau susipažinęs su vietinėmis infrastruktūromis, bankais, sistemomis. Nes lyg ir buvo mintis, kad jie ir patys galėtų atsivežti čia savo darbuotojų iš Šveicarijos. Taip, kad nors pokalbis buvo smagus, liko kažkoks debesėlis ore, kad jie ieškos labiau "australo". Vistik, minėjau, kad greitai perprantu biznio sistemas tiek, kiek reikia developeriams. Ir vis tik mums svarbiausia bendrauti su Business Analyst arba užsakovais dėl Business Rules. Pabaigęs pokalbį, jaučiau, kad buvo "fifty fifty" šansų, bet nuotaika gera.
Grįždamas namo dar užmačiau gražų vaizdelį
Deja, kitą dieną gavau atsaką, kad jie ieško "su australiška patirtimi
ir labiau patyrusio". Žinoma, kaip kitaip jie galėtų atsakyti agentūrai. Standartinis tekstas, nuo kurio jau visos vilties žarijos baigia užgęsti: nebeliko noro net domėtis apie darbus, jei atsakas visur tas pats...
Sėdėjau metro stotyje ir pamačiau reklamą. Mergina pieš stiprų vėją. Reklama ne apie uraganus, bet pagalvojau, kad taip pastoviai ir jaučiuosi: išlindau iš savo komforto zonos LT ir nuolat turiu laikytis ant žemės. Tik nesuprantu, kodėl ir iš kur tas "vėjas" kyla? Iš AUS sistemos? Gal...
P.S. Tikrai keistai atrodo ir man pačiam - išorė graži - viskas gražu, vaizdai kerintys, žmonės laimingi, oras geras. Bet jaučiuosi tarsi nusipirkęs be galo dailiai supakuotų saldainių, bet jie nelabai skanūs. Lyg ir pagalvočiau, kodėl ankčiau to saldainio neparagavau, kai buvau ankstesnius kartus? Atsakymas paprastas - į tą gražiai supakuotą saldainį tik žiūrėdavau už prekystalio per stiklą, o dabar jau gavęs, galėjau ir paragauti. Lyg ir trūksta tik vienintelio svarbiausio ingridiento - normalaus darbo. Gal neveltui ir perėjau prie McDonaldo ledų, kurių vos ne kiekvieną dieną pavalgau - bent saldu pasirado (paskutinį sakinį priimkit tiesiogiai)...