DANGUS NIAUKIASI

(arba kaip pasakos pamažu virsta košmaru)

Rašymas man labai padeda, bet niekada nemačiau prasmės rašyti sau, nes tai vistiek lieka tavyje. Todėl jei kam patinka paskaityti dienoraštinį turinį, lai paskaito, o kam ne, lai praleidžia. Šį kartą, be nuotraukų. 

Jau penkios savaitės esu šioje Pietų Žemėje. Pesikrausčiau kitur pagyventi, pas kitus pažįstamus. Lyg ir visai gerai. Tik neramina, kad slenka dienos, o darbai kažkur kitoj jūros pusėj...

Persikėliau savo anglų kalbos studijas kitur, arčiau naujos vietos, nes nors miestas tas pats, su mašina užtrunka apie valandą, o traukiniu apie pusantros valandos (lanką daro, nėra tiesiai). Jau pirmą dieną gavau šoką – visiškai arabiškas kraštas. Jei kas mane būtų užrištom akim paleidę čia, tikrai pagalvočiau, kad atsidūriau Libano mažesniam miestuke arba kokiam arabijos krašte. Dar neteko čia būti. Pagrinde arabai. Net kinų, ir tų čia nėra, baltų tik vienas kitas. Gatvės kaip ir tvarkingos, plytelės geros, bet šiukšlių tai visur. Ir dar tokioj ypatingai matomoj vietoj didžiulė mečetė stovi. Mečetė gražiai atrodo, tik ne aplinka. Visame miesteliuko centre vos vienas medelis, apie žalią plotą čia visai pamiršta – dulkės lekia paskui kiekvieną mašiną... Iš to šoko, atsiprašau, bet pamiršau apie fotoaparatą visai. Ne tai galvoj tiesiog. Mokykloj šiek tiek normaliau, pora baltųjų mokytojų yra. Viena net pagalvojau, kad tikrai turi būti iš Rytų Europos. Gaila, man pakliuvo ne ta.

Vistik pamatęs šitą vietą, skaidrus dangus pirmą kartą užtamsėjo – tikrai nenoriu šitoj konkrečioj vietoj ilgai būti. Pabūti įdomu, bet neužsibūti. Keista, miestas tas pats. O visko jame yra. Tikrai visko.

Antras toks pilkas debesis atplaukė palengva, dėl neužtikrintumo ateitimi - pirmą gegužės savaitę Australijos centrinis bankas apkarpė skolinimosi procentus net 0,75 procentiniais punktais. Nelabai esu ekonomistas, bet toks apkarpymas, pasak bankininkų, yra labai drąstiškas. Viskas dėl nekilnojamo turto – Australijoje kainos yra neadekvačiai didelės, ir pastaruoju metu pardavimai labai smigo. Bando dabar gaivinti šitą rinką, bet vistiek žmonės jau jaučia, kad kažkas gali būti. Pora laidų parodė, kad mažėja išlaidos maistui ir pramogoms. Plius, jau nuskambėjo istorija, kad atleido apie 800 darbuotojų iš pervežimų kompanijos, nusimato ir Ford'o gamyklą uždaryti prie Geelongo. Vėl tūkstančiai žmonių. O dar kai tie procentai kerpami, tai jau visai prastai. Jau patyriau, kad kompanijos irgi kol kas taip stovi nesamdydami naujus darbuotojus, nes laukia kas bus - gavau pora atsakymų, kad kol kas laukia kada baigsis finansiniai metai (birželio gale), ir žiūrės, ar ieškoti reikia naujų projektų.

Kas dar jaučiasi, kad kažkas artėja - vyriausybė apkerpa labai daug programų ir jau inicijuoja daug reformų. Viena dabar nuskambejusi garsiai žiniose - žmonių su negalia pagalbos reforma (Lietuvoj būtų kaip invalidumo sistema, pašalpos ir visokia speciali pagalba). Premjerė sako, kad tokiems žmonėms bus tik geriau, bet dauguma nesutinka. Taip pat jau kalbama apie visokių išmokų mažinimą, nes žmonės labai jau įprato iš pašalpų gyventi ir neiti dirbti, tai nori tokius išvaryti dirbti. 

Dar pakliuvo proga nueiti į susitikimą, į kurį buvau užsirašęs jau prieš mėnesį – informacija, atvykusiems su tokia viza kaip mano. Atėjo nepilnas dešimt žmonių, tai atmosfera buvo labai jauki. Šalys įvairios – Libanas (baltasis, su juo daugiausiai šnekos buvo), Egiptas (farmacininkas, labai protingas pasirodė ir kažkaip šypsena kėlė, nes tam egiptiečiui vaistininko rolė labai prie veido tiko :), Kinija (mokytoja, programeris su savo žmona), Tailandas (menedžerė). Matomai daug ir nelaukė, kadangi klasė buvo maža. Pristatė programas ir paslaugas, kurias galiu gauti nemokamai. Apgailestaudamas paminėjo, kad kas liečia Skilled Migrant'us, iki šių metų pradžios buvo labai gera programa naujai atvykusiems - The Skilled Migrant Mentoring Program (SMMP). Vedantysis sakė, kad tai buvo labai gera programa, pagal ją apie 75-80% naujų žmonių gaudavo darbą. Programos esmė buvo, kad suranda tau žmogų, kuris pats dirba arba labai susijęs su tavo specialybe ir specifika, ir jis tau padeda orientuotis bei padeda įsidarbitnti, o neretai įdarbindavo ten, kur tie "mentor" patys dirba. Bliamba, tikrai gera programa, labai daug naudos duotų, nes dabar taip ir blaškausi ir tas CV siuntinėjimas jau darosi beviltiškas. Kodėl uždarė programą, seminaro vedėjas pats nesupranta (gal greičiau nenorėjo sakyti, nes ta valdžia yra jo darbdavys), bet mano asmeninė nuomonė yra, kad vyriausybė tiesiog norėjo sumažinti finansavimą, ir kerpa per visur kur gali. Be to, įtariu tokia programa nelabai buvo patenkintos įdarbinimo agentūros, kadangi taip "nuplaukdavo" dalis jų įplaukų, t.y. klientai, nes tos agentūros pusę metų ar metus nuskaičiuoja nuo atlyginimo į savo kišenę, jei per juos gauni darbą. Taip kad blogą žinią per seminarą išgirdau.

Nors dar beliko tik dvi programos, bet ten tokios nelabai pagalbinės, bet nors dar egzistuoja - SKILLMAX ir English for Employment (tiems kurių IELTS 5.5 - 6, čia gal senesniems migrantams?, nes aš jau nebegaliu šitam dėl to dalyvauti, man 6 buvo privaloma). Bet jaučiu, kad greitu laiku gali nukirpti ir tuos, kadangi nuo liepos iš esmės keičiasi skilled migrant vizos suteikimo sistema. Ir dar pasakė, kad atsargiai su paprastais darbais, kadangi jei jau pradėsi dirbti, nebebūsi tarp darbo ieškančių ir nebegausi nuolaidų ar kursų, susijusių su darbo paieška, nes dalyvauti gali tik tada, kai ieškai darbo pagal specialybę. Čia kas tris mėnesius taip reikia registruotis kaip darbo biržoje. Bet per tuos tris mėnesius badu galiu mirti! Ir jei pradėsiu dirbti padavėju ar pan., tos programos jau nuplauks, kadangi būsiu įdarbintas. Ir paminėjo, kad daug tokių, pradėję dirbti paprastus darbus, praranda ir savo kvalifikaciją, nes tiesiog niekas nebepadeda ir pasiduoda patys. Vistik norėtųsi, kad jei jau davė vizą, tegul padeda normalų darbą surasti, pagal profesiją. O paprastus tai tikrai pats galiu susirasti. Dabar ieškau, kur galėčiau gauti papildomų šlamančių neoficialiai, bet toks reikalas gana sunkus. Jau klausinėju visų, kur į restoranus ar dar kur nors, kad tik į rankas mokėtų.

Žiauriai supykau ant savo darbo paieškos „prižiūrėtojos“, kad anksčiau nenurodė man Skillmax programos, kadangi jau būčiau praėjęs, ir geros mokyklos organizavo pagal datas. Ir lygis gerokai aukštesnis bei nepalyginamai praktiškesnis negu tų kursų, į kuriuos ėjau tris savaites. Dabar pagal artimiausios datas TAFE (kaip kolegijos, bet žmonių Australijoje labai vertinami) organizuoja kursus toli nuo centro, tai teks vėl valandą gaišti – vėl juodas didelis debesis užėjo. Ir supykau, ir nusiminiau, kad šitiek laiko praradau. Kita vertus, iš tų kursų kažko stebuklingo nesitikiu, tiesiog pamokytų tvirčiau sakyti savo pozicijas. 

Buvo pora darbų, į kuriuos jau galvojau agentūra tuoj įkiš, nes buvo stiprus dialogas, vis skambinėdavo vėl ir vėl pasitikslinti detales, prašė aprašyti konkrečias formas ir tikrai rodos, jau atėjo viltis. Dėl vienos pozicijos po keturių dienų dialogo ir specialaus aprašymo, penktą dieną (kaip tik tą pačią, kai buvau seminare) vėl pamačiau skelbimą į tą vietą... tik jau su tiksliau aprašytais reikalavimais, kokias technologijas turėčiau naudoti. Deja, truputi kitokios, bet negi principai gali taip skirtis? Agentūroms nelabai svarbu, ne tas pavadinimas, ir viskas. Siena. Siena. Siena. Antras atsakė, kad, deja, pasirinko žmogų su vietine patiritimi - toks įspūdis, kad vėl tapau ką tik mokyklą baigęs. Dangus jau juodas visai.

Ir su kiekviena diena tas pasitikėjimas savimi mažėja – jausmas nemalonus visai. 

Grįžtu į savo laikiną būstą, griūnu stačiai, veidu į lovą. Ir guliu - nebenoriu judėti, nebenoriu galvoti, nebeturiu vilties, pavargau. 

Per vieną dieną tiek blogų žinių. Jau visai nebematau vilties. Pagalvoju, kad blogiausiu atveju po metų grįšiu į LT, bet vis mintis kirba tiek nelaukti ir grįžti kol šiokios tokios žinios dar galvoje ir neišsibarstė kažkur kitur. Nors dar bilietui atgal reikia užsidirbti. Žinojau, kad Lietuvoj gerai, ir Australijoje kažkada buvo gerai, bet dabar su ta krize Australijoj taip gerai nėra. Kita vertus, o ką Lietuvoj - vėl bus tas pats, ką turėjau. Nors dabar gerai suprantu, kokie nuostabūs žmonės mane supo ir kad Lietuvos mastu turėjau visai gerą atlyginimą. Kogi dar laimei reikia? Ir kaip sugalvojau palikti tiek nuostabių draugų, tėvus? Juk kas bebūtų, žinai, kad tau padės, esi šalia, o dabar? Jau taip stipriai savim pasitikėjau, o še tau ir kirtis. Lyg ir yra čia gerų gentainių, kurie tikrai gal ir padės, neneigiu, bet vistiek ne tokie artimi ir mylimi kaip likę LT. Ir kas gerai uždirba LT, patariu visai nevažiuoti arba važiuoti jau radus darbo vietą, nes tikrai išvengsite bereikalingų nervų. Rodos daug dar nepraradau, tik darbą Lt, bet kita vertus jaučiu kaip prarandu savo laiką, savo metus, ir kažkiek pinigų aišku, kol nedirbu. Vardan neaiškios ateities? Ir kam man to reikėjo? Ir širdis neramiai dreba, nes nebežinau kur dėtis. Pasimečiau visai. Minčių daug, tik kažkodėl blogos labiau girdimos. Mane jau apima neveiklumas.

Užmiegu. Ryte pabundu, bet visai nesinori keltis. Visai. Nežinau nei ką daryti, nei ką galvoti. Taip keturias valandas. Kol galvą paskausta nuo gulėjimo. Vistik išsiropščiau nuvažiuoti susitvarkyti reikalus, kad vienas anglų studijas metu ir koją nebekelsiu į ta arabų rajoną. Vistik supratau, kad moku aš tą anglų, ir labai norėjau išplūsti savo darbo konsultantę, kad nežinojo nieko apie tas kitas programas. Pasisekė, tą dieną jos nebuvo darbe. Parašiau baisiai piktą laišką jai. Prasėdėjau prie kompo žiūrėdamas skelbimus, bet taip ir nekilo noras niekam siųsti – nebeturėjau vilties. Beviltiška... 

Ir nenorėjau valgyti visą dieną, tarsi tokia mano būsena būtų – viskas tuščia ir beviltiška. Nieko nebenoriu.

O dar Motinos diena artėjo. Šeimos ilgesys jau peraugo mane.

Atsidariau FB, ir pasidalinau mintimi, jog visų be galo pasiilgau. Ir kai kitą dieną pamačiau tiek daug padrąsinančių žinučių ir asmeninių laiškų, žinokit negėda pasakyti, bet tiesiog apsiverkiau. Nuo tokios gausos..... Tikrai, labai man visi pagelbėjo. Patarimai ir pasidalinimai palengvina. Ačiū ir tiems, kas privertė dar kartą pagalvoti, vistik dėl ko aš čia? Kad kai kurie privertė suprasti: padaryta jau tikrai daug – negalima sustoti. Dar ne dabar. Buvau pamiršęs, nes žiūrėjau tik į rytojų, jame vis mažiau matydamas, kol galiausiai nebeįžiūrėjau nieko. Jūsų dėka, dangus pradėjo giedrėti. Pasinaudotju jūsų patarimais – pasižmonėti, eiti pasivaikščioti, apie jogą kaip tik žiūriu kur čia tokį kampelį atradus. Ir tikrai gerai pastebėjo vienas žmogus – nepamiršk valgyti, nes jau buvau pajutęs, kad pradėjau negerai elgtis su savo kūnu...

Kaip tik tą pačią dieną Lietuvių klube choras rengė Motinoms šventę. Choro apskritai ne ypatingai mėgstu, tad laiką leidau bendraudamas su naujais žmonėmis – ypač išgirsti istorijas tų žmonių, kurie čia atvažiavę vienaip ar kitaip įsikūrė. Išgirdau nemažai istorijų, kaip daugelis bandė čia pasilikti, bet vistiek negavo reikalingų vizų ir teko išvažiuoti. Todėl labai įstrigo frazė, pasakytos vienos lietuvės, kuri čia gyvena jau 20 metų – „Žinok, tau JAU labai PASISEKĖ“. 

„Ar tikrai?“, dar abejodamas pagalvojau. Bet kitas žmogus vėl paporino „Na taip, tėvai, draugai, tėvynės ilgesys svarbu, bet turi pagalvoti ir apie savo ateitį, apie save“. Ir visas žmonių palaikymas, tiek iš anapus žemės, tiek iš šiapus, leido man vėl pamatyti platesnį vaizdą, kad vėl įsitikinčiau - kelias dar nesibaigė, dar toli gali nuvesti...

Tos trys „apsiniaukusios“ dienos, atrodo, praėjo kaip visas mėnuo. Daug emocijų buvo. Dabar manau, kad tiesiog bloga diena pasitaikė. Su naujomis idėjomis dėl darbų ir ateities, vėl kimbu gyvenimui pasakyti: „Aš noriu čia būti!“.