Kaip žirnis prie kelio

Singapūre įsėdęs į Finnair lėktuvą, jau pasijautė šiaurės šalių stilius ir padvelkė šioks toks šaltumas. Jokių būdu ne žmonių šaltumas. Stiuardesės nors ne itin gražios, bet gerokai mielesnės, nes bent jau tikrumo jausmas rodos yra, kad tokios natūralesnės ir nevaizduoja mielas. Jaučiasi, kad visai kiti standartai vyrauja, daug geriau ir angliškai šneka. Kai jos vaikšto su juodomis pirštinėmis, tikrai pasidaro šalčiau, ir kiekvieną kartą nesąmoningai pasiprašau karštos arbatos :) Maisto kokybė irgi geresnė už prieš tai buvusius skrydžius, nes vien faktas, kad šalia karšto būtinai duoda ir šviežių daržovių, jau didelis privalumas. Jaučiasi, kad šiaurės šalys linkusios didesnį dėmesį kreipti į kokybę.

Nusileidžiam Helsinkyje. Sniego pilna aplinkui, bet pliki ir pilki medžiai įspūdžio nepadaro. Išlipęs iš lėktuvo pajuntu šaltuką, bet tokį malonų, ne per stiprų. Ir čia laukė dar vienas technologiškai pažengusios šalies savybė - kai reikėjo pereiti per pasų skyrių, tiesiog pats padedi pasą ant skaitytuvo ir be jokio žmogaus įsikišimo pakliuvau į ES. Žinoma, tai yra taikytina tik ES piliečiams.

Laukti sekančio lėktuvo reikėjo tris valandas. Per tą laiką ieškojau kur pasikrauti kompą, bet bėda bėda - visos rozetės europietiškos! Blemba, juk oro uostas, galėtų įdėti universalias rozetes, kaip tai buvo Singapūre. Niekur nebūna idealu. Tai taip bevaikčiodamas užsimaniau kavos, ir pagaliau pasakęs savo vardą, net neperklausus, mano vardą ant puoduko užrašė teisingai! Maloniai nustebino, nes Australijoj kai pasakau kad ir Vito, visi galvoja kažkodėl apie Bito. Kaina irgi nustebino - 7 eurai už vidutinį - oro uostas, pagalvojau. Prisiminimas, kad Singapūro oro uoste kavą nusipirkau tik už 2 dolerius (doleris gerokai silpnesnė valiuta), pasiliko kažkur giliai praeityje...

Ir štai skrydis į Vilnių. Renkasi lietuviai ir daug užsieniečių. Nors žvilgsniai smalsūs, bet visi vaidina rimtus. Lėktuve matosi daug laisvų vietų, ir nors dauguma turėtų būti šalia, bet visi sėdasi po po vieną kiekvienoj eilėj.

Priskrendam Vilniaus Oro uostą. Iš viršaus Vilnius atrodo visai neblogai - visur balta, daug erdvės... Arčiau nusileidęs - dauguma pastatų nors matosi, kad aptvarkyti, bet taip "pigiai" ir neskoningai. O jau tu garažų aplink uostą, o ir pačiam uoste - jėrgau, juk galėtų ir gražiau sutvarkyti...

Eidamas atsiimti lagamino, net neišėjęs iš pastato, grindys jau tokie purvini iš suplūkto sniego ir purvo, kad teko tik vėl nuoširdžiai stebėtis, kaip nemokame tvarkyti ūkio. Toliau, nueinu į banką oro uoste - reikia išsikeisti Singapūro dolerius į litus, ir tik "pasvajokit"! Pasijutau truputi iš "kitos" planetos atskirdęs su savo prašymais pakeisti Singapūro dolerius. O grynų tai reikia - laimei turiu australiško banko kortelę, kuria ir pasinaudoju.

Oro uostas toks, kad jaučiuosi nusileidęs į kaimą. Galvoju tik tai, kad Lietuva tikrai yra provincija. Bet ai, svarbu ne dydis. Gatvėje iškarto į akis krenta senesnės mašinos, gal tiksliau, purvinesnės, o pačios gatvės - pilnas smėlio ir purvo. Kol važiavau autobusu - irgi pagalvojau, kad sušlavus visą smėlį/purvą ant asfalto iš Vilniaus, turbūt 12-kos aukštų namo kalnas susidarytų. Bet supranti, kad visa tai ne dėl žmonių, tiesiog tokia klimato zona, ir palaikyti tvarką yra gerokai sudėtingiau nei Australijoj ar Singapūre.

Važiuojant per visą Vilnių, akis vis užkliūdavo už daug senų apšiuriusių pastatų, šaligatviai sutrupėję, plytelės nulužušios arba išviso iškilusios - galima užkliūti ir koją nusilaužti! Taip visur norisi remonto. Jau seniausiai niekas netvarkė, ir supranti, kad artimiausiu metu irgi netvarkys. Norėta prabangiau, o apie priežiūra nepagalvota. Geriau darykim kaip australai - betonas arba asfaltas pėstiesiems - ir ramu, ir gerai. Nors plytelės aišku gražiau, bet vargu ar tai ilgaamžiškiau.

Viešasis transportas visaip. Pamačiau keleta naujų autobusų, tai Australijai tik pavydėti. Bilietų sistema, žiūriu, irgi neblogai įvesta - pagaliau veikia elektroninė sistema, kai gali važiuoti arba pusvalandį, arba valandą vienu elektroniniu "bilieteliu". Netgi patogiau nei Sydney.

Pirmos dienos labai smagios - vėl seniai matyti veidai, džiaugsmai ir baliai. O vėliau - kaip žirnis prie kelio. Prasideda darbų paieška. Staigiai kelis darbo pokalbius praeinu. Į vienus kaip ir norisi eiti, į kitus - nelabai.

Pirmą savaitę net nėjau į parduotuves. Gal taip norėjau išvengti šoko su maisto kainomis. Bet galiausiai Vilniuje nuėjęs į parduotuvę "Aguonėlė", viskas atrodė normaliai. Jei makaronus pirkdavau už 1 dolerį, tai visai čia galima rasti ir už 1 litą. Su ryžiais panašiai. Su mėsa sudėtingiau, bet ne pernelyg skirtumas. Ir aišku, jei žmogus vidutiniškai čia uždirbtų apie 3500-4000 litų, tai visiškai niekas ir nesiskirtų nuo australiškų vienas prie vieno. Gal tik sūris ir pieno produktai kažkodėl neproporcingai didelės kainos. Bet kai žinom, kad dauguma žmonių gyvena ne taip, tai kaip ir gaila žmonių. Kita vertus, žmonės gatvėse anaiptol nepasirodė nuskurdę ar išbadėję - taip iš figūrų ir veidų matosi žmonės normaliai pavalgę... Ir po Singapūro, ir net Australijos, Lietuvos žmonės tikrai atrodo labiau valganti tauta. Ir kai žinau gilias įsišaknijusias maisto tradicijas, tai atrodo ne taip ir stebėtina! Tiesiog po ilgo laiko nebuvimo šalyje, tas labiau į akis krenta.

Ir vistik, beklaidžiojant po miestą, vis neapleidžia mintis, kad daug veidų jau esu matęs - kai praeinu pro šalį ar atsisėdi priešais. Po teisybei, gal ir nematęs tų žmonių, bet kažkiek savi, rodos... Čia gal psichologai daugiau pasakytų, bet stipriai jaučiasi kitokia bendrinė pąsamonė, tokia bendra masė minčių ir tai galbūt veikia, kad šitie vilniečiai, nors nepažįsti asmeniškai, kažkokiu būdu mąstai, kad kažkaip esam susiję. Žinoma, ne su visai žmonėmis taip, bet su stebėtinai daug... Eini ir galvoji, kad štai su vienu žmogum kažkur matėmės, su antru žmogum kažkur gal dirbom, trečias ir ketvirtas žmogus vėl matytas, ir nors galvą laužk - nesuprantu iš kur tiek daug...

Lietuvos žemė vėl po kojomis. Ar kartočiau visa tą žygį link Australijos? Tikrai taip. Patirtis ir kitokio gyvenimo skonis labai vilioja, o aš žmogus ieškantis ir besidomintis pasauliu. Žmonių keliai nežinomi, ir juokiuosi net nuo savo planų prieš išvykdamas iš Lietuvos. Gerai patarlė sako - "Nori prajuokinti Dievą? Papasakok jam apie savo ateities planus". Tad ateities ir neplanuoju. Tik žinau, kad nebūsiu ramus ežeras - kol turiu gyvybės vandens - gyvenimo upė vingiuoti nesustos...

* * * * * *
Su šiuo pranešimu sakau sudie ir šiems užrašams. Dauguma paklaustų: Sudie ar Iki? Atsakymas lai lieka tyloje... Gal ateis metas, o gal ir nebe... Svarbiausia - žmogus eina per pasaulį - pažindamas kitus, geriau pažįsti ir save. Pietų Žemė nebuvo vien tik geografinė kelionė. Nedrįstu linkėti kiekvienam tai atrasti, nes su kiekvienu žingsniu nežinai ką gali prieiti. Bet jei tau tavo pasaulis per mažas, Pietų Žemėje taip nebepasirodys...