Savaitė Hostelyje

Žiūrėjau kambarių kur tik įmanoma. Tai kaina didelė, tai vieta toli nuo viešojo transporto. Beieškodamas pagalvojau, kodėl už tokią kainą žiūriu kažkokioje dykumoj, toli nuo jūros, kai už tas pačias kainas galėčiau rasti visai prie jūros, palei pakrantes. Kokio velnio trūniju Sydney, jei nematau jūros? Pradėjau žiūrėti kambarių prie vandens, tuo pačiu ir gal restorano darbą pakeisti arčiau paplūdimio. Radau vieną tokią, į kurią siūlė ateiti sekmadienį 9 ryto. Ir kaip tik iš vakaro dirbu dabartiniame, kurį baigsiu 2 ryto. Kol nusigaučiau namo, dvi valandos, keltis vėl reikėtų už valandos, nes kelias iki to rajono kur noriu, būtų dvi su puse valandos. Žodžiu, situacija nieko gero, nes ryte atrodyčiau kaip zombis, jau nekalbant apie darbingumą.

Negana to, susidėliojo įvykiai, kad kaip tik du mėnesius gyvenu pas pažįstamus, nors žadėjau tik vieną. Jau tuoj ir trečias prasidės. Niekas manęs iš ten nevarė, bet ir nebenorėjau daugiau naudotis jų gerumu. Norėjau spirti sau į užpakalį, kad kažkas pajudėtų. Ir dar kai tokia situacija dėl naktinio keliavimo, tai susikroviau daiktus ir išvariau į hostlelį D'Lux pagyventi savaitei. Juo labiau, kad kaina panašiai gautųsi, o keliauti užtektų tik pėstute 10 min. Per tą savaitę bus aiškiau, kurioje vietoje norėčiau apsistoti, ar prie paplūdimio ar prie centro.

Taigi hostelyje gyvenu aštuonviečiame kambaryje. Jį parekomendavo restorano "kolega" anglas, kuris pats ten apsistojęs. Sako, nors jie gyvena aštuonviečiame kambaryje, bet daugiausiai trise būna. Pagalvojau, tada tikrai nėra blogai.
Bet...

Nueinu į savo kambarį, kuriame jau šeši apsigyveno. Skruzdėlynas. Ir turėsiu čia išbūti savaitę? Pagalvojau, kiek gi čia būsiu. Bet vis tiek, nei puodelių, nei šaukštų... Gerai, kad pirmą rytą atsikėlęs dar peržiūrėjau visas lentynas, ir tik vienoje, privačioje, užmačiau šakutę - juk niekas šeštą ryto nevalgys, ir išplovęs juk sugrąžinsiu. Taip ir padariau, košę valgiau su šakute, apie normalesnę arbatą pamiršta. Jaukumo nors kokio išviso nėra, nebent sienos kartais gražiai išpaišytos...

Kažkur hostelio laiptinėj

Hostelio svečių vieta

Hostelio svečių vieta pažiūrėti televizorių. Ir ne tik...

Saulėlydis už Sydney dangoraižių

Ryte plaukiu į Manly. Rajonas labai geras, turistu mažiau, bet vietinių labai mėgstamas. Plaukdamas laivu iki jo septintą ryto, galvoju, kas taip anksti vaikščios. Pasirodo, paplūdimys net žiemą pilnas banglentininkų, bėgikų ir šeimų su vaikais. Tokią ankstenybę. Ateinu į vietą - žmonių pilna, net ir laukia savo eilės. Ryte? Ok, dirbam.

Darbo sąlygos baisios, jokių priemonių neduoda, o dar tas purvinas lėkštes reikia valyti su ranka... fui fui fui... Maniau, kad dabartiniam restorane jau žemiau eiti nebėra kur, bet pamačiau, kad vis tik yra. Lėkštės - ne taurės. Taip, kad geriau padirbsiu šiek tiek poniškiau turtingųjų restorane ir pasiliksiu kur esu. Juo labiau, kad ir atlyginimas tas pats, o darbo sąlygos kaip diena nuo nakties. Jūra nepabėgs...

Apžvelgdamas šią situaciją, prisiminiau, ką man viena lietuvaitė, kuri Sydney išbuvo kaip studentė du su puse metų ir grįždama į Lietuvą pasakė: "Nusibodo daryti nesąmones, o tu jas dar tik pradedi daryti". Ir tikrai, nesąmones dariau... Juk tą laiką, kol žiūrėjau darbo restorane galėjau normalesnio darbo ieškoti, pasilikti savo kambarėlyje toli toli nuo jūros, o ne vaikytis miražo. Kita vertus gal gerai, nes per hostelyje praleistą laiką, jau norėjau kuo greičiau dingti iš čia, ir radau visai nebrangų kambariuką visai šalia centro. Kokybė - patenkinama, juk ne amžiams. Nors blogybė yra ta, kad pagal pasirašytą sutartį turiu čia išbūti bent tris mėnesius, ir atsikraustęs, pajutau kodėl - viskas sulūžę ar bent jau įsikilę (lekštės, lempos, komodos, spintos), daug kas neveikia (plovimo mašina). Bet laikas bėga greitai: bus proga susitaupyti pinigų, ir po kurio laiko išvaryti į kitą miestą, jei čia taip ir toliau. O kol kas, kaupiam finansus ir gyvenam šia diena...