Birželis - lyg sapnas per miglą

Kad nesulaužyčiau pažado prasinešinėti bent du kartus per mėnesį, kaip tipiškas lietuvis studentas, rašau vos likus dienai iki termino...

Prieš savaitę pabaigiau tuos SkillMax (English for Employment) kursus. Džiaugiuosi, kad paėmiau, bet džiaugiuosi, kad ir pasibaigė. Labai daug laiko surijo, bet man patiko: daug praktinių patarimų, kalbėjimo patarimai. Nors aišku, kiekvienas žmogus turi vis kitokį įsivaizdavimą apie tai, koks turėtų būti tobulas Resume ar Cover Letter, bet visi, net ir mokytojai akcentavo, kad svarbiausias dalykas yra pokalbis, kaip ten jautiesi, ką ten šnekėti ir kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir kas patiko, visa mūsų grupė darė ale tokius darbo interviu (vienas prieš tris, vienas prieš vieną - skitumas jaučiasi), ir po to labai nagrinėjom vieni kitus, ką gerai padarė, ką ne taip sako ir panašiai. Iš šono tas labai matosi, ir supranti, kad pats taip darai. Galų gale be galo daug anglų kalbos patarimų, kas ženkliai padidino pasitikėjimą laisviau kalbėti anglų kalba.

Rytais eidamas į kursus, tenka ir pirštines užsidėti. Tokias plonas, rudenines. Kokia palaima, kad jas pasiėmiau iš Lietuvos. Nenuostabu, kad kai kurie medžiai irgi kaip rudenį atrodo. Vienas toks pakeliui į koledžą užkliuvo. Galbūt todėl, kad kaip karalienė auksiniais lapais bando puoštis, nes kiti mežiai taip ir žaliuoja toliau niekuo neišsiskirdami...

Koledžas, kurį australai vertina dėl praktiško mokymo, vadinasi TAFE. Čia toks valstybinis ir praktiškai pagrindiniuose miesteliuose bent po vieną būna.

Nors Blacktown miestelis (Sydney metropoliteno dalis) yra apie 35 km nutolęs nuo Sydney centro, dar daugiau nuo paplūdimių ir jūros, vistik valtis puikiai iliustruoja, kad žmonės čia jaučiasi jūrinės kultūros dalimi, nors vandens telkinių nė per žiūronus neįžiūrėtum.

Nepasakyčiau, kad šitoj mokykloj aukštas lygis. Mūsų grupė buvo labiausiai išsilavinusi tarp visų mokyklos grupių apskritai. Nenuostabu, nes tik turintys universiteto laipsnį galėjo gauti šiuos kursus. Kartą pamatėm ant lentos užrašytus mėnesius, ir mokytoja paaiškino, kad dvi valandas mokino kitus studentus mėnesių pavadinimus, koks mėnuo priklauso kokiam skaičiui ir dar kokie mėnesiai sudaro skirtingus metų laikus. O žiūriu į tuos "studentus", suaugę žmonės gi. Nenuostabu, kad po gana trumpų kursų gavom iškarto IV (aukščiausią) sertifikatą, galimai gauti TAFE.

Kita vertus, gavau sąsiuvinį, kuriame daugybos lentelė 12x12. Hmmm, paklausiau, negi mokiniai paprastoje mokykloje iki 12 turi mintinai išmokti? Juk nebūtų paprasta mūsų šeštokams pasakyti kiek bus 11x12 iškarto. Pasirodo, liko dar nuo senų laikų kaip angliška sistema. Tai pasireiškė ir kai pirkau dėžutę kiaušinių, bet tik namuose pastebėjau, kad ten ne 10, o 12 kiaušinių!

Nors laisvo laiko, atrodo, turėjo atsirasti, vistik taip nėra. Iškarto prasidėjo kambario paieškos. Ieškau, nes žadėjau pas pažįstamus pagyventi tik mėnesį, bet jau antras tuoj baigsis. Nors nevaro, bet kažkaip ir nepatogu, nes jie šį kambarį laiko ne nuomai. Be to, labai noriu angliškos aplinkos, daugiau socializacijos ir galbūt didesnės nepriklausomybės, nes kaip bebūtų, dabar vis dar jaučiuosi kaip svečiuose. Daug tenka ieškoti, skambinėti, bet kokybė už atitinkamas kainas visai nevilioja. Visi sako, gali rasti geriau, bet vargiai vargiai. Prašau tada ir suraskti, jei žinot kur. Nurodo tuos pačius saitus kur ir aš ieškau, bet turbūt ne visi pasigilina į turinį. Turinys dar irgi ne viskas, nes daug informacijos nutylima, ypač apie tai, kiek žmonių dalinasi vienu kambariu. Taigi, tenka daug skambinėti, bendrauti, o tada dar ir pasivaikščioti, nes kartais matai didžiulį namą, supranti, kad šitas, o prieiti negali!? Daugelis rašot man, kad įdėčiau daugiau nuotraukų. Pasistengsiu, bet supraskit, kad esu Sydney jau trečią kartą, todėl mane nustebinti jau ganėtinai sunku: turiu milijonai nuotraukų iš ansktesnių kartų, kurių net neperžiūrėjau, ir nematau tikslo dar kartą viską paveiksluoti. Nesu fotografas, ir niekada tuom nesidomėjau, todėl dėl kokybės atleiskit. Keletas vaizdelių, kol ieškojau kambario:

Sydney Centrinės traukinių stoties laikrodis

Kukaburos (The Laughing Kookaburra) - Australijos paukščių pasididžiavimas, bet kartais būnant šalia jų, atrodo, kad pilnas cirkas klounų, kurie taip ir juokiasi keistai

    Benaršydamas po savo fotoaparato atmintį, maloniai prisiminiau ir pasivaikščiojimą po Camellia Garden Balandžio pabaigoje.

Antytė su savo vieninteliu labai naglu ir išlepusiu ančiuku

Kaip ir žąsys, bet dydžiu labiau į antis užneša. Taip ir nežinau, kas čia per rūšis

Eukaliptai. Kartais juos žmonės vadina Ghost Trees. Keista, ateina žiema, o numetė savo "rūbą"...

Bottle Trees. Labiau būdinga Vakarų Australijai ir rytų Afrikai

Pasijuntu lyg grįžęs į dinozaurų laikus - atrodo kaip dideliausi paparčiai

Na, užteks, plaukiam iš čia

Beveik kiekvienam miesto rajone yra parkas kaip šitas, kuriame žmonės atvažiuoja įamžinti savo vestuvių arba tiesiog pasidaryti BBQ ir ramiai praleisti laiką žalumoje. Yra tam specialiai įrengtos vietos, "šašlykinės", nereikia tempris visokio priedo, tik maistą. Tad vėl stebina kiek daug tėvų praleidžia laiką su vaikais tokiuose parkuose. Kita vertus, kitaip ir būti negali - juk viskas įrengta žmonių patogumui ir laisvalaikiui.

Birželio mėnesį aplankiau Latvių Namus Sydney. Proga - birželio tremtinių minėjimas. Sugūžėjo visos trys Baltijos tautos. Keista, nors latvių kaip tautos mažiau lyg ir yra, bet jų namai gerokai didesni nei lietuvių: jie turi didelę normalią salę, kavinę ir savus namus, ne taip kaip Lt įsiskūrusi pirmo aukšto daugiabutyje. Turėjo ir lietuviai savo Namus. Deja, yra kaip yra. Ilga istorija, nesiplėsiu. Proga liūdna, bet be galo malonu buvo matyti estus, latvius ir lietuvius matyti vienoje vietoje. Tiesą pasakius, tiek programa, tiek salė ir jos papuošimas labai priminė mokyklą. Pradžiai ilga ilga kalba, po to meninė programa.

Trijų tautų atstovai ir vėliavos

Estų ansamblis

Latvių trio

Lietuvių moterų ansamblis "Atspindys"

Lietuvių choras "Daina"

Buvo ir daugiau menininkų iš kiekvienos šalies. Lietuvių choras pabaigė minėjimą sugiedodama tris himnus: estų, latvių ir lietuvių. Pasijutau kaip Taize pamaldose, kai dainuojama ta kalba kuria reikia, nesuprasdami nė žodžio. Nors latvių himnas toks pusiau suprantamas ir labai jau trumpas pasirodė, tai du kartus pakartojo. O estų ir lietuvių kaip reikalas ilgi. Ir pabandė padainuoti choras estiškai, šauniai gavosi! Tokia maloni bendrystė atsirado. Daugiau tokių renginių, tik linsmesnėmis progomis norėtųsi...

* * * * * * * * * * * * * * *

Eidamas tuo pačiu maršrutu į ir iš vakarinio darbo, atrandu keletą akimirkų, kurios vis nustebina ir kas kartą kelia pasigerėjimą. Vieną vakarą per anksti atėjau prie restorano, tai nusprendžiau pasėdėti ant kranto. Ir štai tokį vaizdą nufotografavau savo mobiliuoju:

Restoranas, kuriame dabar sukuosi. Vaizdas idiliškas. "Rojus", pasakytų kažkas. Gražu, ir pats pamąstau, bet pamažu užvaldo ne visai malonūs jausmai. Greičiau Skaistykla, kaip iš Dantės vieno rato, kuri yra arčiau Pragaro. Gerai, kad tik tris vakarus tenka čia "pasisvečiuoti" - gal praeis laikas ir išpirksiu savo kažkokią mistinę, man nežinomą kaltę? Kita vertus, šuo kariamas pripranta. Pripratau ir aš, bet dar psihologiškai nesitaikstau. Manau ir gerai darau, kad nesitaikstau: atsiranda didesnė motyvacija tobulėti ir ieškoti normalesnių darbų.

Grįžtu namo vėlai... Vos ne paryčiais. Nenuostabu, kad dienos matau labai mažai. Bet naktimis Sydney irgi gražus, netgi jaukesnis nei dieną - mašinų mažai, žmonių ne tiek daug, bet ir ne vienetai. Naktinis transportas čia labai populiarus, autobusai visada pilni. Miestas niekada nemiega. Kartais nemiegu ir aš: pasijuntu naktiniu paukščiu, kuris visada laukia saulės patekėjimo, bet taip ir užmiega atmerktomis akimis...