Gegužę menu kaip vieną sunkiausių ir pilkiausių mėnesių gyvenime. Ne juodžiausių, nes sveikata gera, rankas kojas turiu, artimieji ir pažįstami gyvi. Tačiau ilgesys namams, draugams, ypač normaliam gyvenimo ritmui, kai galėjau normaliai dirbti ir vakarais nueiti pašokti ar su draugais pasibūti kavinėje, teatre. Savaitgalio planai... Rodos buvo patogių patogiausias gyvenimas, ko dabar tenka visko atsisakyti. Lyg ir nesveikas protiškai pasijutau, kad norėjau visai tai palikti ir pasmerkti save tokiai neaiškiai kasdienybei. Labai gniuždo iš vidaus.
Ir dar kai draugai tyčia ar netyčia (?!) atsiuntė šios vasaros planus, kur vos ne kiekvienas savaitgalis turi kokią nors veiklą. Ypač planuojamas žygis pajūriu! Žinoma, ir Australijoje tikrai yra daug vietų žygiams, bet kur jau tau eisi, kai reikia griebtis bet kokio darbo.
Galbūt todėl ir nenorėjau nieko rašyti, kad neatrodytų jog turiu grynai lietuvišką bruožą viskuom skųstis.
Daug laiškų gavau. Ačiū jums, padėkojau ir asmeniškai. Labai palaikot. Daugelis priminėt, kad tai buvo mano svajonė, ir kova dėl jos nesibaigė su vizos gavimu. Kiti pasidalinot savomis istorijomis, tai irgi duoda pozityvumo.
Norėčiau pasakyti, kad nuotaikos geros, bet deja ne visada taip jaučiuosi. Žinoma, galėčiau rašyti, kad viskas čiki piki ir olialia, bet kam to reikia? Apgaudinėti kitus ir taip negerbti jų? Širdis nujaučia, kad dabar darbo pagal specialybę negausiu, nes viskas aprimo, nurimo, visi tarsi krizės laukia: laikraščiai trimituoja, kad žmonės jau mažiau išleidžia maistui, valsybinės programos apkarpomos. Nežinau, ką bedaryti. Neturėjau laiko net paprasto darbo ieškotis, nes turiu kursus - "Anglų kalba orientuota į įsidarbinimą, interviu ir savęs marketingą" .Jie gana ilgi - nuo 9 iki 14.30 tris kartus per savaitę. Jausmas toks, kad ten makaronus kabina, bet jau pradėjau, reikės ir baigti. Geriausiai yra tai, kad labai padeda angliškai viską išsakyti ir labiau primena anglų kalbos pamokas. Penkios savaitės trunka, tai duos bent jau popierėlį - Spoken and Written English for Employment Certificate IV. Ar čia aukštas lygis, neklauskit...
Negalėdamas susirasti darbo, jaučiuosi toks lūzeris, kad nebežinau, kaip atsitiesti. Ir iš viso, kaip aš gavau vizą? Būčiau negavęs, širdis jaučia, kad tikrai būčiau laimingesnis. Sėdėčiau sau Vilniuj, ir toliau būčiau gerai sau gyvenęs - na būtų nedavę vizos, tai nedavę - ne pasaulio pabaiga. Kartais pagalvoju, kad buvau ne visiškai sveiko proto, kad turėdamas darbą, kuris man labai patiko ir kuriame jaučiausi vertinamas kliento, sugalvojau viską mesti ir belstis į nežinią. Bet tai ir yra gyvenimas - pasitikti naujus iššūkius. Bet gal nereikėjo griebtis TOKIO iššūkio? Prisigriebiau. Laikas parodys nudegsiu ar įveiksiu.
Žodžiu, blogai, kad leidžiu tokioms mintims veistis, bet sunku. Jau pernelyg sunku. Kaip visada sakiau - "Lietuva geriausia šalis pasaulyje. Po Australijos." Bet ta Australija, deja, dabar atrodo visai kitaip nei prieš penkis metus - privažiavo tiek imigrantų, kad miestas jau nebeišsitenka. Dėl darbų jau irgi tenka nemažai pakovoti, nes pasiūla dabar labai didelė. Ir pabrango viskas. Ypač NT. Kita vertus, maistas vistiek pigesnis nei LT.
Nors paskutinę savaitę truputi gyvenimas šviesėja. Pagal specialybę darbo nerandu, bet radau paprasto darbelio vakarais restorane plauti ir valyti vyno taures ir stiklines (pasirodo, čia ištisas mokslas dėl vyno taurių, dydžių, tūrio), kavos, arbatos puodelius, ir viskas kas ateina iš gėrimų. Dirbu tris vakarus, pragyventi užtenka. Bilietų į LT dar nenusipirkau - yra minčių važiuoti į kitus miestus, kaip Pertas ar Brisbanas. Bet dar pora mėnesių noriu pabūti Sydney, šiek tiek pinigų užsidirbti, kad būtų iš ko gyventi iki kito darbelio. Nors man daugelis sako, neapsistoti vien tik prie Sydney, bet jei pradėsiu į kitus miestus važiuoti, tai vėl tas pats kaip nuo nulio: vėl reikės iš naujo ieškotis būsto, žiūrėtis darbo.
Dar viena mintis buvo atėjusi dėl savanoriavimo pagal specialybę. Buvau nuėjęs į savanoriavimo centrą, pasiklausiau įvadinio kurso. Kai atėjau į susitikimą dėl konkrečių vietų, deja nieko tokio neradau, kas būtų susiję su programavimu arba kompų tvarkymu apskritai. Panašiausia, ką pasiūlė - buvo ofiso darbelis, tvarkyti popierius, atsakinėti telefonu. Pradžiai galvojau, kad gal gerai: 10 - 15 valandų per savaitę, ne per daugiausiai. Tačiau kompanija yra visiškai nesusijusi su IT industrija (kažkas su priešvėžine kompanija), tai galiausiai permąsčiau, kad nieko gero man čia nebus ir mano CV nepraturtins toks įrašas. Juolabiau, kad to laiko neturiu per daugiausiai, nes net prie jūros tik kartą per savaitę ar dvi nueinu. Vistik, jei atsirastų man naudinga savanoriavimo kryptis, imčiausi šito reikalo.
* * * * * *
Tokios pilkenybės fone vistik atrandu ir malonių dalykų. Viena draugė padovanojo 10 dienų išmėginti Bikram Jogą. Na, pirmas įspūdis įėjus į salę - visur prakaitas, smirdalynė didžiausia, bet užtat kaip šilta patalpose - apie 37 laipsnius - kaip žmogaus temperatūra. Pagalvojau, negi šitoj pirty reikės dar kažkokius pratimus atlikinėti? O būtent taip. Pora kartų vos neaptemo protas :) Atsisėdau ir sėdėjau kol darė vieną kitą pratimą. Galvoju, kodėl žmonės taip kankinasi :) Bet galiausiai ir aš pagavau kaifą. Tada vėl į sportą :) Truko visas 90 minučių - buvau išsekęs, bet įgavęs įdomios patirties. Norėjau bent du kartus ir vėl nueiti, bet niekaip nebeišpuolė vakarai. Ir taip 10 parų pavirto vienintele diena.
Iš kitos draugės gavau progą aplankyti CeBIT parodą Sydney. Apie informacines technologijas ir telekomunikacijas. Parodoje mano akiai nieko įspūdingo nebuvo, o ir ta proga žvejojausi darbų. Dauguma įmonių buvo iš Sydney ir Indijos, nors galima teigti, kai tai tos pačios kompanijos, tiesiog turi ofisus ir ten, ir ten. Labai daug kompanijų Sydney turi tik užsakovų biurus, kuriuose dirba projektų vadovai, menedžeriai, o dauguma produkcijos IT developinama, kuriama Indijoje. Arba kaip daugelis sako - overseas. Išvada po parodos - jei noriu darbo, teks važiuoti į Indiją. Tokiu atveju jau geriau į LT grįšiu.
Dar vienas įvykis Sydney - šviesų šou "Vivid". Čia kaip "Tebūnie naktis" Vilniuje - pilna šviesos instaliacijų. Tik čia trunka ne vieną naktį, o dvi savaites. Pasigailėjau, kad fotoaparato neapsiėmiau, teko telefonu paveiksluoti kai kuriuos pagrindinius objektus. Labai geros raiškos vaizdai projektuojami ant pastatų, o kai kurios idėjos labai mielos. Kaip antai dviračiai su sparneliais :)
O jei norit pamatyti kaip sugriūna Sydney Opera House, galite pažiūrėti video čia.
Šita būdelė gal ne projekto dalis, bet labai smagus atradimas. Visai kaip Anglijoj. Senove padvelkė :)
Su kiekviena savaite įtampa dėl išgyvenimo atslūgsta, ir kartais pagaunu save besidžiaugiantį šia diena. Viskas kaip ir būtų fainai, bet žiema ir Australijoje šaltoka - kai kuriomis dienomis tik su storiausiu megztiniu ir striuke išeinu laukan, nors namuose ne ką šilčiau būna, o dėl komforto kartais dar ir šaliką aplink kaklą užsimetu. Kai būna saulėtos dienos - tikrai gera pasėdėti prieš saulę, bet kai apsiniaukę - labai norisi įsijungti šildymą, kurio čia nėra. Kita vertus, kai pagalvoju, kokios žiemos Lietuvoj - tai nėra ko dejuoti :) Tik tiek, kad Lt bent jau butuose šilta būna, o čia taip ir kaleni dantimis visą "žiemą", kuri ką tik prasidėjo ir, pasak vietinių, trunka du mėnesius. Žiūriu į žmogelius ir stebiuosi - vaikšto vienmarškiniai, lengvai apsirėdę. Gal perkaito nuo vasaros ir dabar tie du mėnesiai kaip tik proga atsigauti? Ne vienas pamatęs mane šitaip apsirengusį, sako - pirmi metai Australijoje, ar ne? :)
Anksčiau ar vėliau supranti kad bet kokie kursai yra tik dar vienas būdas susirinkti jiems pinigus iš patiklių emigrantų.
AtsakytiPanaikintiMes jau ir taip atvažiuojam į Australiją visa galva aukštesni už juos, bet sistema taip sukurta, kad tu pasijaustum nepilnavertis ir vistiek kad ir baigęs geriausius mokslus Europoje ar JAV leistum dar pinigus tam kad gauti jų suknistus sertifikatėlius, kurie yra ne kas kita kaip šikpopierius, kurį jie garbina.
Pirmi mėnesiai visada sunkūs, reikia juos tiesiog pragyventi kažkaip ir tiek. Aišku nepamiršt dairytis kitų galimybių, bet keist tavo vietoj gyvenamosios vietos šiaip sau tikrai negalvočiau. Turi darbą kuris tave išlaiko-lik prie jo ir patyliukais žvalgykis, horizonte vistiek kažkada kažkur kažkas pasirodys. O jei ne, visada gali gryžti, juk ne katorga, o tik nuotykis.
Tik va prabuvus Australijoje metus kokius ar daugiau, imi suprasti, kad gyvenimas tokiems nuotykiams per trumpas, o kaina per didelė.
Almi, pritariu tavo nuomonei. Laimei man, kaip skilled migrant ieškančiam darbo, tie kursai nemokami. Kitaip 600 dolerius už tokį popierėlį - tik pirštus graužt beliktų. Kita vertus, negaliu sakyti, kad kursai nepadeda - labai praktiški patarimai, daug praktinių assessmentų ir žodžiu, ir raštu, viskas tipo australiškam stiliuje, ir kuriuos tikrai panaudosiu interview. Žinoma, galėčiau ir pats taip prisiversti pasiruošti, bet sau daryti visada tingėjau :)
AtsakytiPanaikintiMan jau tų nuotykių gyvenime užteks - nuotykis Amerikoje, nuotykis Australijoje pirmą kartą, dabar antrą. Nepameluočiau sakydamas, kad tokie patys nuotykiai būna ir kiekvieną kartą grįžus į Lietuvą. Toks įspūdis, kad nuotykiais ir gyvenu. Tokiems nuotykiams jau tikrai noriu pasakyti gana - užteks. Jau ir taip ne vieną žilą plauką turiu. Gerai sakai, kaina per didelė, nes būtų gerai jau ir šeimą turėti. Metus AUS pabūsiu tikrai, kad netektų gailėtis jog kažko nepadariau, todėl ir žiūrausi visokių galimybių bei imu visus kursus, kokias valdžia gali nemokamai duoti. Giliai širdyje po dušo tarp pelenų vis dar rusena žarija, kuri vos vos kaitruodama skelbia: Australija - gera šalis gyventi. Jei papūs geras vėjas, laužas vėl užsikurs, bet jei ne, tai jau tikrai užgęs galutinai ir dar smėliu pakasiu :) Kaip bebūtų, patirties būsiu įgavęs didelės, bet gerai sakai, kad gyvenimas per trumpas pradeda atrodyti.
Na bandyk bent dolerių užsikalt kažkiek, juk kartais viena darbo diena Australijoje yra verta viso mėnesio minimalios algos Lietuvoje. Būtų tikrai kvaila tuo nepasinaudot. O sutaupyt čia tikrai galima-tokių išlaidų kaip LT nėra. Tik aišku darbą full time reikia rast, nes su part time tai nekas...
AtsakytiPanaikintiVytai, pabandyk į viską pažiūrėti iš teigiamos pusės, tik iš teigiamos, ir viskas ims atrodyti kitokiomis spalvomis, semkis patirties iš visų įvykių ir džiaukis kiekviena diena, kokia ji bebūtų... Juk viskas, kas vyksta, vyksta tik į gera ;-)
AtsakytiPanaikintiNu Marinute nebandom nieko čia apgaudinėt...Iš kur žinai kad viskas tik į gera? Gal kaip tik viskas tik į blogą-marinuojamas laikas, viskas pradedama nuo nulio ir neaišku ar pavyks, o gyvenimas tai bėga, ne jaunėjam...Gryžti paskui į LT po penkių metų -ir vėl nuo nulio...Tai kur taip nueit galima, ko pasiekt?
AtsakytiPanaikintiNesakau kad visiem čia taip, bet gerai reikia viską apgalvot ir neturėt klaidingų vilčių. Baisiausia kas gali atsitikt tai jei bandysi save apgaudinėt kad viskas gerai, kai matai jog progreso nėra jokio. Galiausiai vistiek ateis ta išsiblaivymo akimirka, tik laikas tai nelaukia, kuo anksčiau ji ateina, tuo geriau. Reikia susidėliot realistiškus tikslus ir bandyt jų siekt, step by step. Jei tik matai kad painiojasi ir nepavyksta-mest kuo greičiau.
Gyvenime reikia stvert jautį už ragų greitai ir lygiai taip pat greitai ir paleist jei matai kad gali užtrypt. Nes paskui atsikelt nuo žemės bus sunku ir kelias lauks ilgas.
Almi, tu čia teisingai viską rašai, bet ši patirtis, kokia ji bebūtų, Vytautui yra reikalinga, nes kitaip tai tik būtų buvęs neišsipildęs jo noras sugrįžti į Australiją, o dabar jis čia ir viskas priklauso tik nuo jo - norės - pasiliks, nenorės - sugįš namo. Bet bus nuvažiavęs, ko jis ir norėjo :)
AtsakytiPanaikintiDėl to ir turėtų į viską žiūrėti teigiamai, kaip į savo svajonės realizavimą, o sunkumai yra normalu, visur jų yra, Australijoje, Lietuvoje, Londone, ir kartais ne viskas dėliojasi taip, kaip norėtum. Nelengva yra tai, kad jautiesi vienišas svetimoje šalyje, atitrūkęs nuo savo patogios ir įprastos aplinkos, draugų, artimųjų, jautiesi kaip išmestas į jūrą ir vėjo blaškomas laivelis, kol neprisišvartuoji prie kokio nors kranto. Bet tai tik laiko klausimas :)
AtsakytiPanaikintiMarinute, nori į Australiją? :)
AtsakytiPanaikintiO kas nenori, Almi? Juk ir pats norėjai. Bepigu mums įtikinėti tuos, kurie Australijoje nėra buvę...
AtsakytiPanaikintiDėl vienišumo ir svetimybės tai kažkaip nebejaučiu tokio didelio rezonanso. Buvo, praėjo, nors aišku ilgesys šioks toks visada bus. Labiau neramina perspektyvos ir kokybiškas gyvenimas, nes nesinori laiko švaistyti veltui - reikia tobulėti ir kažką siekti, nes kitaip iki pensijos ir liksiu prie geldos taip po pasaulį belakstydamas. Nors vistik pensininkams Australijoje gerai.... :P
Pakeliauti po Australiją tikrai norėčiau, niekada nebuvus :) kai Vytautas normaliai įsikurs, tikiuosi, pasikvies į svečius :)
AtsakytiPanaikintiVytai, o tu nenorėk visko iš karto tik atvažiavęs, reikia laiko, kvalifikuoto darbo paieškos visur užima laiko, kur bebūtum... tai nenukabink nosytės ir toliau dairykis darbo, jei jau metus nieko gero nesurasi, grįši ir susirasi Lietuvoje. Bet būsi išmėginęs, kas, mano manymu, nėra laiko švaistymas, nes tai yra kažkokio tikslo siekimas. O tikslo siekimas skatina rezultatą, vienokį ar kitokį, kuris ir sąlygoja tolimesnius veiksmus :)
Vytai, va žiūrėk jau ir draugę susirasi greit, gudrią lietuvaitę, ne australę ten kažkokią tūpą...Tik būk atsargus-matai ji nenori pas tave važiuoti kol neįsikūrei, kitaip tariant ant gatavo viskas..:DDD O tu Marinute gal ne tik pakeliaut norėtum, čia tik taip tokia priedanga ane? Vytas fainas bachūriukas, žiūrėk per daug gumos netempk...:)
AtsakytiPanaikintiTai kad sakė, kol neįsikurs, nepriims :)
AtsakytiPanaikintiPo teisybei, dviese būtų buvę viskas lengviau ir paprasčiau - kad ir kambarį susirasti yra daug daugiau galimybių dviems, nei po vieną. Yra kaip yra, gyvenimas eina...
AtsakytiPanaikinti