Parduoti sielą velniui?

Šiandien nuėjau į vieną tokį pokalbį. Gaila ne tiesiogiai į įmonę, o įdarbinimo agentūrą, kuri ieško žmogaus konkrečiai vietai, į kurį aplikavau. Kaip bebūtų, progos juk nepraleisi.

Įspūdžiai. Vienu žodžiu būtų "keistas". O plačiau:

Ateinu į ofisą. Prieina sekretorė, nuveda prie laukiamojo, pasiūlo arbatos ar kavos. Kaip ir viskas normaliai. Atsisėdu ant fotelio. Neilgai trukus, ateina kažkoks žmogus už galvos susiėmęs, atrodantis šiaip, sakyčiau net truputi netvarkingas, ir prisėda priešais, ant kitos sofos.
"Kas yra?" - paklausiau.
 Skundžiasi, kad kėlėsi ryte 5 valandą, ir dabar nori labai kavos ir laukia kol atneš (matau virtuvę, bet ten niekas nieko nedaro). Paklausiau, kodėl toks sunkus rytas? Atsako, kad reikėjo vaikus kažkur vežti ir t.t.
Prieina tas mano "konsultantas", prisistato ir pristato šitą jo viršininką. Atsiprašo, kad pokalbių kambarys užimtas, tai pokalbį darysim čia.
Ok, nieko prieš.
Užėjo kažkoks žmogus visiškai paprastai, netgi truputi apdriskusiai apsirengęs - atneša kavos plastasiniam indelyje (kaip būna išsinešimui) - keista, juk galėjo virtuvėje pasidaryti. Vidutinis dydis, o tas "šefas" - "Hey, I wanted medium size, this one is big". Tas "padavėjas" atsako, kad čia ir yra vidutinis dydis. Šefas parodo man indelį, tarsi klausdamas, ar tikrai. Atsakiau, kad ir aš manau, jog čia medium. Oi, atsako, nėra kažkokių skylučių tame indelyje, tai jam tikrai nepatinka...
Tyliu.
Ok. Na, pradedam pokalbį. Klausia, iš kur esu. Sakau, iš Lietuvos.
"Aaa, taip taip, prisiminiau", atšauna vėl pasikrapštęs akis. Prasidėjo istorija, kad turėjo kažkada pora kaimynų, kurie buvo iš Lietuvos, ir jiems jie labai nepatiko. Ne taip blogai kaip arabai ar kiniečiai, bet vistiek. "Atsakau, kad Australija multikultūrinė šalis, ir vis tik patinka ar ne, labiau priklauso nuo asmenybių, o ne nuo kultūros". "Taip," atšauna, "bet mums vistiek nepatiko". Tiesą pasakius, neturėjau ką į tai atsakyti.
Pasižiūriu į savo konsultantą, irgi toks užspeistas pasirodė, nė žodžio neprataria.
Klausia, ar sutinku jų daug čia tų lietuvių. (Prie ko čia tie lietuviai?, pagalvojau akimirtką, bet kad jau klausia)
Atsakau, kad yra keleta, bet nedaug.
"Bet juk yra Lietuvių klubas!" - nustebau jo žiniomis.
"Taip", atsakau, "bet ten labai mažai žmonių ateina, ir jaučiu, kad tuoj uždarys".
Tada jo istorija tęsiasi: "Australams svarbiausia jaustis jaukiai ir patogiai, nejausti diskomforto. Kaip bebūtų, tu visai man patinki, bet venk lietuvių". "WTF?" pagalvojau mintyse.

Na, ok. Pagaliau paprašė papasakoti apie save, ar tos įmonės, kuriose dirbau yra tarptautinės, ką ten veikiau, ir tolesni standartiniai klausimai.

Po kurio laiko.
"Hmm,", žiūri į mano švarką šefas ir sako, "žinai, geriau nenešioti švarkų, čia nieks taip nevaikšto".
"Bet tai mano mėgstamiausias drabužis", atsakau. Ir pridūriu, "Bet žinoma, turėsiu omeny ir daugiau neateisiu į pokalbius taip". Nusiimu švarką, nes buvau su tokiu lengvu mėlynu megztiniu, ir pasidedu šalia.

"Ir sportinių kojinių nenešiojam, kai su tokiais drabužiais vaikštom", - vos tarpelis matėsi, ir tai prikibo. Pagalvojau, "Jėzusmarija, juk užsidėjau juos, nes jie šilčiausi, o rytais šaltuko truputi yra". Bet supratau, kad atpyškinti gal neverta. Tiesiog pasakiau, "Ačiū už patarimą". Ir iš viso, ko čia prie drabužių kabinėjasi? Juk ne fashion designer darbo prašau. Galiausiai pasakė, "Žinai, kad jausčiausi komfortabiliai, turėtum rengtis panašiau į autralus". Tai ką, dabar man šiek tiek apdriskusiai vaikščioti ir ieškoti gatvės madų konsultanto? Pasijutau diskriminuojamas lygiai taip, kaip arabai su savo drabužiais ir čiadromis. Bet aš klasikiniu stiliumi apsirengęs - juodi batai, juodos kelnės, šviesūs marškiniai, mėlynas megztinis, baltas švarkas. Negi čia kitaip suprantama klasika?

"Žinai," - sako, " buvo atėję dėl tokio paties darbo viena indė, viena prancūzė, australų dar nebuvo. Bet iš mano patirties, kiekvienas regionas turi savų trūkumų ir savų pliusų. Europiečių didžiausias pliusas yra, kad jie tikrai turi kokybišką mokslo struktūrą ir studentai apmokami labai gerai. Bet didžiausias trūkumas yra tas, kad kai jų paklausi klausimo, visada apeina klausimą arba atsako labai komplikuotai, zigzagu. Pirmu sakiniu reikia atsakyti trumpai ir tiksliai, o tada jau gali plėstis, o europiečiai daro atvirkščiai - atsakymas pačiam gale. Nusibosta laukti".

OK. Patarimas tikrai vertas dėmesio. Tada paklausia, koks dalykas universitete sekėsi geriausiai. Sakau, buvo keletą, kurie vienodai patiko, bet labiausiai šitas. Bet prisiminiau, kad vistik geriau atsakyti ir pakartojau atsakymą "Duomenų bazės, dėl to ir noriu šito darbo, nes tai labai susiję".






"O vat indų trūkumas, kad jie tokie ne "quality", tačiau privalumas, kad jie gyvena daugiau anglakalbėje visuomenėje, nes yra commonwaelth šalis." Norėjau atreplikuoti, bet sako, kad jei neklausia klausimo manęs, tai ir nekalbėk. 

Toliau. "Žinai, dar reikia išmokti tau keleta "kabliukų". Pvz. paklausė, "Už ką balsuotum Eurovizijoje?". Na, atsakau, kad greičiausiai už Ispaniją, nes man patinka jų daina. "O už Australiją?".
-"Bet juk Australija nedalyvauja".
Tai ir "paprotino", kad nesvarbu, kas patinka, turi atsakyti "Balsuočiau už Australiją, tik gaila, kad Australija nedalyvauja".

"Žodžiu, turi sakyti tai, ką nori užsakovai", - tęsia vos ne monologą šefas. Ir sekantys žodžiai man labai nepatiko: "Aš turiu pinigų, o tu - ne, bet tau jų reikia. Supranti?". Jaučiuosi, kaip parduodantis sielą velniui. "Taip", atsakau ir pasijutau visiškas dulkė.
"Žinai, kad investicijos į žmogų, kuris gaus šią poziciją, bus milijonas dolerių?" Paklausiu, kodėl tokios sumos, juk atlyginimas tai nėra didelis. "Na, tau mokėtų tiek, bet už tave tą įmonė paklotų trigubai tiek, plius apmokymai, ir penki metai į priekį. Tai dideli pinigai. Are you comfortable with this?".
Atsakau, esu lojalus žmogus, ir tokie dalykai negąsdina. Juk dirbam prie projektų, kurių sumos dar didesnės.Mane vėl pataiso. Sako, atsakyk pirmiau Taip arba Ne, aiškiai, ir tik tada gali sakyti tai, ką pasakei.

Ok. Beveik pokalbio pabaigoje, šefas atsisuka į savo "konsultantą" ir sako "I have a feeling, he could be struggling with English". "Nesupratau? Have a feeling or really struggle?", mintyse pagalvojau, bet nežinojau kaip atšauti, juolabiau, kad net ne man sako, nors sėdžiu šalia. Konsultantas, vėl tyli. Kažkoks keistas jis man pasirodė, toks užspeistas. Šefas į mane atsisuka ir sako, "Žinai, tavo anglų kalba gera (negi jis galvoja, kad nesupratau, ką jis sako?), ir tikrai užtektų, jei dirbtum developeriu, bet šita pozicija dar yra ir kartu su application supportive calling centre, tai gali būti sunkiau. Juolabiau, kad dirbai ne angliškoje aplinkoje, ar taip?". "Taip", atsakau. "Bet aš atvykau, tik prieš penkias savaites, tai manau, kad mano kalba stipriai progresuoja."
"Jeah, kaip po mėnesio, tai tikrai gerai", atšauna.

"Gerai, pažiūrėsim kas dar ateis pakalbėti, ir duosim žinoti, kaip čia bus. Gali būti, kad pasiūlysim ir kitą poziciją, tik turėk kantrybės". Gerai, sakau, ačiū labai už patarimus, už laiką.

Kai tik atsisveikinom, "konsultantas" palydėjo mane iki durų, ir už durų pasirodo kalbėti moka! Jis iškarto man sako, žinai, tavo anglų kalba gera, tik tikrai venk lietuvių ir eik į žmones, bendrauk anglakalbėj aplinkoj. Suprantama, kad tai tikrai didesnė nauda, bet kodėl vengti? Jų ir taip čia nėra daug.

Toliau, dar vieną pastabą davė, kad atsakymai mano per trumpi. Bet sakau, šefas ir norėjo, kad atsakyčiau trumpai ir aiškiai bei nesivelčiau į papildomas mintis, nes jam tai neįdomu. Na taip sako, bet reikia, kad kažkaip plačiau atsakytum. Likau nesupratęs šito patarimo.

Žodžiu, grįžtant namo, bandžiau suprasti, kas čia buvo? Ar jie iekšojo asmenybės ar mėmės? Kai kurie patarimai labai pravertė, bet kai kurie, kaip tas išsireiškimas, kad "aš turiu pinigų, o tu ne", mane tikrai šokiravo. Ir iš viso, tas šefas pasirodė toks eksentriškas ir rasistas, kad net abejoju, ar verta klausyti kai kurių jo patarimų. Kojinės? Nu visai. Būtume sėdėję prie stalo normaliai, tai net kelnių mano nebūtų matę.

Pasikalbėjau su kitais žmonėmis apie tai, tai daugelis nustemba. "Juk Australija - multikultūrinė šalis! Negi čia tokie rasistai gyvena?". Pasirodo. Bet niekada man dar taip nebuvo nei Lietuvoj, nei Australijoj praeitais kartais. Norisi tikėti, kad ant tokių asmenybių daugiau nebesutiksiu.