Rugsėjis buvo, rugsėjo nebėra

Atsiprašau skaitytojų, kad sulaužiau pažadą rašyti bent du kartus į mėnesį. Realybė tokia, kad kartais net nebesinori nieko nei daryti, nei rašyti ar net keltis iš lovos apskritai. Rugsėjo pabaigoje dvi dienas taip ir jaučiausi - miręs lovoje - nesinorėjo nei keltis, nei darytis valgyti, nei juolabiau valgyti. Rodos geriausia būtų jei užmigčiau ir kokį pusmetį pramiegočiau. Kas iš to gyvenimo, jei negaliu juo džiaugtis? Taip tas dvi kritines dienas ir neiškišau nosies į lauką. Nors oras geras, gamta žaliuoja. O ir šaldytuvas beveik tuščias - bet nieko, pamąsčiau, užteks kiaušinių ir popierinio batono su uogiene - vistiek nei judu, nei dirbu - energijos daug nereikia.

Laimei nesu tas žmogus, kuris ilgai graužia nagus ir sėdi be veiklos. Padejuoju, bet tokiu reiškiniu, kaip depresija netikiu, ir pasakiau sau, kad buvau paprasčiausiai TINGINYS. Žinoma, depresijos neigimas gal irgi egzistuoja, bet tai padeda nepasiduoti ir kažką nuveikti. Nors motyvacijos vistiek nulis, bet tingėti irgi ne valia. O kas gi esi per žmogus, jei neturi valios? Taigi, keliuos iš lovos ir vėl kimbu į gyvenimą.

Per tas dvi dienas vistik pastebėjau per balkoną, kad medžiai jau visai sužaliavo ir net traukiniai iš balkono jau ne itin matosi.

Pro balkoną

Pro balkoną iškišus galvą: statybos prasidės ir vaizdo nebeliks

Pro balkoną: iš ten turėtų atsiverti įspūdingas vaizdas į Sydney

Rugsėjis - pirmasis pavasario mėnuo. Kai kuriomis dienomis tikrai šilta: 29-32 šilumos. Lietus buvo labai trumpai, ir tai tik vienos dienos vakare - atnešė labai malonią gaivą ir labai stipriai pasijautė miestietiškas nuplauto asfalto kvapas. Pasijutau panašiai, kai kaime nosį užkabina ką tik nupjauta pieva. Matyt jau priprantu prie miesto džiunglių ir darausi savas.

Rugsėjo 15 dieną su Sydney Lietuvių tautinių šokių ansambliu "Sukūrys" parodėme programą EuroFest šventėje viename Sydney priemiesčių. Tikėjausi paragauti kažkiek autentiškesio maisto, tačiau pasijautė didelis pataikavimas australams su kišamu hamburgeriu, hotdogu ar keptomis spiralinėmis bulvėmis kad ir vokiečių ar serbų palapinėse. Suprantu verslininkus - kiek teko bendrauti su viena virtuvės šeimininke - nors kišk, siūlyk sveikesnį ar bent įvairesnį europietišką maistą, australai vistiek nori savo hamburgerių. Taip kad tenka prisitaikyti. Šventė buvo suorganizuota Ararat parke. Nustebau, kad įėjimas į šventę buvo mokamas (nejau neužteko imti nuomos už palapines ar sponsorių surasti?). Laimei, mums kaip dalyviams nereikėjo jokio bilieto pirkti. Maisto, o ypač gėrimų kainos taip pat vos ne dvigubos, bet dėl to jau nesistebėjau. Tik keista, kad alus buvo parduodamas tik poroje vietų po didžiule palapine ir net ne pilstomas, o buteliukuose.

Sydney tautinių šokių kolektyvas "Sukūrys"

Slidžiau būti negali

Latvių tautiniai šokiai

Buvo smagu pasižiūrėti į broliukių Latvių ir Vokietijos Bavarijos folkloro pasirodymus. Vieni iš smagesnių. Po jų buvo mūsų pasirodymas. Nors pradžiai maniau, kad penki šokiai bus per mažai, bet su tais drabužiais kaip reikalas per tokį orą suprakaitavau. Negana to, dar ir grindys buvo tiek slidžios, kad reikėjo papildomų jėgų vien tam, kad išstovėtum ant tokio. Kaip bebūtų, pasirodymas praėjo puikiai ir džiaugiamės pristatę lietuvių kultūrą plačiajai visuomenei.

Dėl šitos šventės jau iš anksto perspėjau menedžerį, kad negalėsiu dirbti šeštadienį restorane, kada paprastai dirbu. Ir nors prašiau perkelti pamainą į kitą dieną, deja tik nubraukė man dieną, ir savaitės finansai kaipmat persirito į minusą.
O atsitiesti finansiškai ne taip lengva. Kartais atrodo lengviau būtų mesti darbą, kad atsirastų laiko naujo darbo paieškoms, bet vis nenoriu prarasti esamo, kol nėra naujo. O to laiko kaip nėra taip nėra. Jau antra savaitė, kaip turėjo baigtis SAP BI kursai, o jie vis dar tęsiasi ir tęsiasi. Praeitą savaitę pernelyg daug nemokino, nes mokytojas jautėsi blogai ir mes, studentai, tiesiog bendravom SAP temomis apie galimus interviu, kokie klausimai aktualūs, ir šiaip laiko stumimas gavosi. Kartais gaila to laiko, bet kartais džiaugiuosi turintis bent progą angliškai bendrauti apie specialybės niuansus. Tiesiog tada siela atsigauna, nes tai - mano stichija.

Grįždamas namo, vis negaliu atsižiūrėti katedra. Vistik, nėra jau taip blogai gyventi beveik centre, visai šalia Sydney pagrindinės Katedros. Keista, kad man kambarioko neranda, nes jau visą mėnesį gyvenu vienas. O kadangi su agentūra pasirašiau sutartį, tai jie kainos keisti irgi negali. Kita vertus, triukšmas už lango tikrai didelis, ir daugelį tiesiog atbaido. O man nuo to tik geriau...

Kur dingo "ugnelė"?

Ilgokai nerašiau...

Graži šalis - Australija. Deja, vien grožiu negyvensi, reikia tą grožį palaikyti ir ta dalis nėra pati maloniausia.

Nuo liepos pabaigos lankau kursus - pradėjau mokintis SAP BI, kas Australijoje yra didžiausias poreikis. Tada atrodė, kad atsivers naujos galimybės, o ir įmonė, kuri teikė kursus, žadėjo stažuotę. Taip ir atitolau nuo blogo rašymo ar lietuviškų portalų naujienų skaitymo, nes nėriau į SAP'o literatūrą ir praktinius darbus.
Žinių tikrai daug. Patinka, kad klasėje tik 4 mokiniai - kiekvienam labai didelis dėmesys. Tačiau su kiekviena diena vis apninka abejonės, ar gerai darau - juk mano patirtis buvo su Oracle technologijom, ir dabar tarsi nubraukiu savo paskutinius penkeris metus ir gautus sertifikatus. Vedamas tokių dvejonių, nors ir pasiskaitau apie SAP, bet tuo pačiu bandau savarankiškai praplėsti žinias apie Oracle Apex ir Oracle Warehousing. Bet kaip žinia, geriau siųstis vieną failą vienu metu nei tris, taip ir su smegenimis turbūt. Dvejonės, dvejonės... Galvojau, reikės vistik oficialiai apiforminti tas įgytas žinias, bet realiai vien egzamino laikymas kainuoja arti AU$600. Tai praktiškai tris Oracle sertifikatus išsilaikyčiau už tiek. Aišku pirmiau reikia žinių įgyti. Lietuvoj kainos tokios pačios - absoliutūs dydžiai tokie patys, taigi kur laikyti nėra skirtumo. Vat pačios kursų kainos skirtųsi ženkliai: jei Lietuvoj už vieną dieną ima 1000Lt, tai Australijoje - AU$1000. Taigi, tektų suktis visiškai savarankiškai. Bet paviliojo pasiūlyta praktika. Dabar mąstau - blaškymasis nieko gero neduoda...

Tai taip gyvenimas ir sukasi - mokslas, miegas, nemėgstamas darbas, laiko stoka (šį blogą rašau nuo 1 iki 3 nakties, ir nemiegantis tik dėl galvos skausmo). Pasijutau visiškas studentas. Tiesa, šiek tiek apatiškas. Nors įmonė, kurioje turiu kursus, žadėt žada stažuotę, bet labai jau nepasitikiu aš tais pažadais. Deja. Lietuvoj dar tikėjau žmonių pažadais, nes mane supo garbingi žmonės. Australijoje - kažkas nesuprantamo man: tarsi pažadas būtų tik graži pokalbio palaikymo priemonė. Kur pasaulis ritasi?

Kitas dalykas, dėl ko man neramu pasidarė - nebeturiu motyvacijos, "ugnelės" ką nors nuveikti. Netgi tie mokslai turbūt mokinuosi tik todėl, kad jau kažkiek sumokėjau, ir vistik gerai kai kažkas dalinasi savo žiniomis - juk taip lengviau perprasti. Rodos, Lietuvoj buvau ir aktyvus, ir noriai dirbau, ir noriai bendravau, ir noriai lankydavau papildomas veiklas, koncertus... Nebeliko to. Jaučiuosi pavargęs. Tikriausiai daugelis, kas mane pažįsta asmeniškai iš seniau, šitai pastebėjo. Pastebėjau ir pats. Taigi, šalia mokslo, darbo paieškų, atsirado dar vienas galvosūkis, kaip save pakeisti, motyvuoti. Per daug jau mano galvai - rodos dėl to kartais ir turiu galvos skausmų, ir tada labiausiai norisi nieko nebeveikti, nes paprasčiausiai nieko ir nebesitikiu. Kad ir ką bedarytum. Kur prapuolė tikėjimas? Po gausybės bandymų bet kam gali kantrybė baigtis. 

Nors štai buvo viena nuostabi diena: Šeštadienį keliavau susitikti su draugu pavalgyti picos. Belaukiant pasiblaškau po blusų turgų. Nuostabus oras, pagalvoju. Lietuvoj tikrai nebūna taip gerai. Be to, dirbu tik tris vakarus per savaitę mažai apmokamame darbe, ir galiu save išlaikyti. Ar Lietuvoj taip būtų įmanoma? Ir šiaip, kai išeinu pasižmonėti nuotaika pasikelia. Tik puikiai suprantu, kad būtent šito dabar negaliu sau leisti tiek, kiek Lietuvoje. Bet esminis dalykas turbūt būtų - dirbant kokį darbą.

Ech, pasijutau tipišku lietuviu, kuris tik skundžiasi. Nekenčiu tokio savo bruožo. Bet berašydamas gal perskaitysiu tarp eilučių priežasčių, kas nutiko? Juk tikrai būna ir gražių akimirkų...

Užkliuvo dainos žodžiai, nežinia iš kur paimti. Tiesiog prisiminiau galvoje, ir taip norisi pasakyti -

Ko aš ieškau tikrai nežinau
Gal gyvybės, gal meilės tyros,
O gal laimės tik man paskirtos, tokios tolimos...
Argi niekas manes nesuras
Ir iš šitos tamsos neišves
Ar stovėsiu viena aš nakty nevilty, juodoj nakty....

Vistik norėčiau ne stovėti, o judėti. Lėtai, bet judu. Kažkur, bet blogybė "tamsoj" yra ta, kad nematau link kur. Kad bent "ugnelė" degtų...